Pateikti Ketvirtadienis, balandžio 21, 2011 dienos įrašai.


Misija įmanoma

Dvasinis darbas, Laidavimas

Prasidėjo ypatingas laikotarpis – šventė Pesach. Dėl nuovargio ir išėjimo iš įprastinės būsenos mus gaubia tarsi lengvas rūkas. Visam pasauliui dabar ypatingas laikas, kai pagal tvarką veikia supančios Šviesos, išplaukiančios iš šakų ir šaknies dėsnių.
Be to, įžengiame į šventę, tiesiogiai susijusią su mumis. Nėra dvasinės šaknies, artimesnės ir reikalingesnės mums nei Pesach. Tik šito aš noriu. Išeidami iš egoizmo, mes vėl ir vėl primename sau apie išėjimą iš Egipto, taisome jį vėl ir vėl visame likusiame kelyje iki pat išsitaisymo pabaigos. Galiausiai turime visiškai ištrūkti iš Egipto tokiu mastu, kad apsuktume jį į priešingybę – į davimą.
Dabar galime padaryti šuolį. Šis uždavinys ir laukia mūsų. Nesvarbu, jei mes maži, jei ne viską suprantame. Tegul mums daug ko trūksta – taip bus visada. Tamsos pojūtis, maišatis, sudrumsti jausmai ir protas – visa tai būtina. Mus turi blaškyti – ir to netrūksta. Visi jaučiamės supainioti, išmušti iš vėžių, silpni ir t. t., kiekvienas pasirengęs tik miegoti. Tai geriausia, optimaliausia mums būsena.
Kartu turime užtikrintai ir tiksliai stengtis vienytis. Jei ima miegas – galima ir pamiegoti, tačiau su teisingu ketinimu, kad net šiuo veiksmu susitelktume į taškus širdyse ir užmigtume, viduje neišsiskirdami vieni su kitais.
Vienybę reikia pralaužti. Įeik vidun, nepaisydamas mieguistumo, ir pradėsi gauti pabudimą iš kitų.
Kiekvienam iš mūsų nepakanka tarpusavio įsijungimo. Juk jeigu aš įsiliesiu į visus, o visi – į mane, tai suteiks man šimto tūkstančio žmonių jėgą. Tai laidavimo rezultatas, be jo nieko nepasieksime. Mes turime skatinti save įgyvendinti vienybę.
Šiandien vakare mes su visais pasaulyje sėdėsime prie šventinio stalo. Svarbiausia bus ne tai, ką valgome ir geriame, ne pats Velykų seder. Visa tai – paprotys, o svarbiausia – ar ketiname pakilti aukščiau savo egoizmo į meilę ir vienybę?
Tai ir yra išėjimas iš Egipto. Visa kita – interpretacija. Visi šventiniai atributai – tai tik ženklai, bendrų pastangų požymiai. Jeigu aš spaudžiu save kartu su kitais, tai šiuo spaudimu pereinu visą velykinį seder. Jis atsiskleidžia manyje.
Todėl dabar mums reikalingas galingas nubudimas. Mes iš tikrųjų pajėgiame prasiveržti. Juk matome, kaip Aukštesnioji jėga stumia mus pirmyn, nuolatos organizuoja mus, rūpinasi mumis. Dabar reikia spustelti save, nematau prieš mus jokių kliūčių. Nedidelė jausmų sumaištis – argi tai Faraonas?
Nereikia tikėtis, kad kada nors bus lengva. Mes visada judame prieš norus ir ketinimus. Visada tave ims snaudulys, visada atsiras skubių reikalų, visada pakaks painiavos. Toks kelias.

Iš 2011 m. balandžio 18 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Kvietimas už machsomo

Ar esi pasirengęs pabėgimui?

Viena mintis

Komentarų nėra

Jeigu nepavyko čia – nepavyks niekur

Dvasinis darbas, Grupė

Pasaulinis kongresas „WE!“ Naujajame Džersyje, 5 – oji pamoka

Neturiu jokios galimybės pasikeisti, jeigu nesusiliesiu su draugais. Kiek susiliesiu – tiek ir pakilsiu.
Rabašas rašo apie tai straipsnyje „Grupės tikslas – 2“: „Kad vienas įsijungtų į kitą, kiekvienas privalo anuliuoti save kitų atžvilgiu. Tai įgyvendinama, kai kiekvienas mato draugo privalumus, o ne jo trūkumus. Tas, kuris mano, kad jis yra kiek aukščiau už draugus, su jais vienytis jau negali“, ir daug pralošia.
Kai kurie galvoja: „Su šia grupe man nieko neišeina, o su kita pasisektų“. Jis nesupranta, kad tai priklauso ne nuo grupės. Jam parodo, ką jis turįs matyti savo egoizmo atžvilgiu. Kitoje vietoje jis nepasiektų daugiau.
Galbūt jums atrodo, kad ten, centrinėje Bnei Baruch grupėje, kur sėdi Laitmanas, visi yra labai pažengę, visi „išmano dalyką“…
Protekcijos neturi niekas. Jeigu pradėsite tobulėti, tai gausite tik kur kas sunkesnius klausimus, problemas ir kliūtis.
Pavyzdžiui, Rabašas man pradžioje pasakė: „Pasilik savo mieste ir atvažiuok mokytis. Nieko baisaus, tu neprivalai iš karto atsikraustyti arčiau manęs“. Du metus važinėjau pas jį mokytis, kartais net po du kartus per dieną.
Žmogui nereikia galvoti, kad jam atsiras galimybė kitoje grupėje, kad geriau susivienyti su kitais bičiuliais. Jeigu jums nepavyksta ten, kur esate, tai ir kitoje vietoje, kitomis sąlygomis jums taip pat nepavyks. Garantuoju šitą – patikėkit. Juk kiekvienas gauna savo iš aukščiau.
Nereikia keisti nei gyvenimo, nei darbo vietos, jeigu tik jums nekyla rimtų problemų dėl dalyvavimo užsiėmimuose. Kur žmogus yra, ten visų pirma jis ir turi susijungti su bičiuliais – iki pabaigos. Jeigu jis taip ir daro – šitai atves jį ten, kur jis turi patekti fiziškai ir dvasiškai.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 5-os pamokos kongrese „WE!“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Savųjų brolių ieškau“…

Sielos ledynmečio pabaiga

Nulenk galvą – ir imk kiek nori

Komentarų nėra