Linkiu visiems laisvės ir meilės!

2011-04-22

Klausimas: Ar reikia mums, jūsų mokiniams, studijuojantiems kabalą, bet ne žydams, švęsti Pesach ir kitas šventes? Daugelis pas mus kalba, kad reikia skubėti pirkti macų ir ruoštis Seder Pesach.
Atsakymas: Brangūs mano mokiniai. Pabandysiu dar kartą atsakyti, paprastai ir visam laikui, mat jau daug kartų atsakinėjau.
Žydų tauta – tai iki I m. e. am. egzistavusi kabalistinė grupė, kurią dar prieš 1 700 metų Babilone įkūrė Abraomas. Nuo I m. e. am. žydai prarado savo dvasinę pakopą ir pamiršo, kas jie tokie. Šiandien jie atgimsta savo išsitaisymui, nes pasauliui reikia kabalos.
Visi žydų pirminiai šaltiniai parašyti kabalistų, ir mes juos studijuojame kaip kabalistinius, o ne taip, kaip juos nuo I m.e.a. studijuoja žydų tauta – žemiškuoju pavidalu, tarsi būtų kalbama apie mūsų pasaulį.
Tarp jų, žinoma, reikia studijuoti ir „Agada šel Pesach“ („Velykų pasakojim1“ apie išėjimą iš Egipto), nes ten kalbama ne apie išėjimą iš Egipto šalies, o apie tai, kaip pakylame virš savo egoizmo. Jūs galite prisijungti prie mūsų tradicijos – sėdėti vakare už šventinio stalo, virtualiai būti su mumis ir valgyti macas su farširuota žuvimi arba duoną su kiauliena – kaip pageidausite.
Baal Sulamas knygoje „Paskutinioji karta“ rašo, kad netgi visiškai išsitaisius kiekviena tauta gali pasilikti prie savo religijos ir paproči7. Keičiasi tiktai santykiai tarp žmonių: nuo neapykantos iki meilės – tai ir yra išėjimas iš Egipto. Visiems mums linkiu tokios šventės!

Daugiau šia tema skaitykite:

Nieko bendra su kūnu

Svarbiausia – sielos išsitaisymas

Kam kabalistui kipa?

Komentarų nėra

Pesach

Šlovingų darbų išvakarėse

2011-04-22

Krizė, globalizacija, Paskutinė karta

Pasaulinis kongresas WE! Naujajame Džersyje, 1-oji pamoka

Šiandien atsiskleidžianti tendencija kabalistams buvo žinoma jau prieš dešimtis, šimtus, tūkstančius metų. Jie kalbėjo apie mūsų epochą ir tiksliai nurodė jos laiką remdamiesi bendrais gamtos dėsniais.
Per visą istoriją vystėmės veikiami stumiančios mus į priekį jėgos. Nepaliaujamai egoistiškai kildami keitėmės vystydamiesi nuo proceso prie proceso, nuo formacijos prie formacijos: visuomenėje, šeimyniniame gyvenime, auklėjime, kultūroje ir t. t.
Vystėmės veikiami tik vienos neigiamos jėgos, ir todėl kabalistai galėjo apskaičiuoti, kiek laiko žmonijai prireiks „prieiti tašką“, t. y. pajausti būtinybę pakilti į naująjį lygmenį, kad toliau mus vystytų ne egoizmas, o kita jėga – visuotinės vienybės jėga.
Apskaičiavimas nurodė XX amžiaus pabaigą, 1995 metus. Nuo to laiko mums teks sau atskleisti taisymosi metodiką, skirtą žmogui, kuris sugeba susijungti su visais į vieną visumą abipusiai, globaliai ir integraliai.
Suprantama, šiandien esame tik šio proceso pradžioje. Jis dar tęsis. Tačiau mes (žmonės, kuriems iš aukščiau dovanojo „tašką širdyje“, trauką į viršų) privalome jau dabar kreiptis į visą pasaulį ir aiškinti tai, kas vyksta. Drauge realizuojame savo paskirtį, pateisiname tą gautą impulsą ir keliame žmoniją į naują būseną, į naują lygmenį.
Tai itin savita pakopa. Kūnas, kurio dalys yra suskaldytos ir net priešingos viena kitai, jaučia, kad serga. Bet jeigu dalys pradeda harmoningai jungtis ir sąveikauti, tada kūnas jaučia ne ligą, o aukštesnės tvarkos gyvenimą. Taip ir mes su savo gyvūniniu kūnu jaučiame save žmogaus lygmenyje. Kūnas – gyvūnas, bet žmoguje yra kažkas, kas pakelia jį į aukštesnįjį lygmenį.
Ir štai nūnai tarpusavyje darniai vienydamiesi pajaučiame aukštesnį nei dabartinis gyvenimą. Tai ir yra dvasinis gyvenimas.
Žinoma, turime ties tuo dirbti grupėje. Tai visų pirma skirta mums. Be to, mūsų pareiga – atvesti į tai visą pasaulį, sumažinti didžiules kančias, kurios gali kilti, kai judame tik raginami „lazdos“. Juk jau šiandien matome, kad žmonijos bėdos tampa vis netikėtesnės ir pavojingesnės.