Šlovingų darbų išvakarėse

2011-04-22

Pasaulinis kongresas WE! Naujajame Džersyje, 1-oji pamoka

Šiandien atsiskleidžianti tendencija kabalistams buvo žinoma jau prieš dešimtis, šimtus, tūkstančius metų. Jie kalbėjo apie mūsų epochą ir tiksliai nurodė jos laiką remdamiesi bendrais gamtos dėsniais.
Per visą istoriją vystėmės veikiami stumiančios mus į priekį jėgos. Nepaliaujamai egoistiškai kildami keitėmės vystydamiesi nuo proceso prie proceso, nuo formacijos prie formacijos: visuomenėje, šeimyniniame gyvenime, auklėjime, kultūroje ir t. t.
Vystėmės veikiami tik vienos neigiamos jėgos, ir todėl kabalistai galėjo apskaičiuoti, kiek laiko žmonijai prireiks „prieiti tašką“, t. y. pajausti būtinybę pakilti į naująjį lygmenį, kad toliau mus vystytų ne egoizmas, o kita jėga – visuotinės vienybės jėga.
Apskaičiavimas nurodė XX amžiaus pabaigą, 1995 metus. Nuo to laiko mums teks sau atskleisti taisymosi metodiką, skirtą žmogui, kuris sugeba susijungti su visais į vieną visumą abipusiai, globaliai ir integraliai.
Suprantama, šiandien esame tik šio proceso pradžioje. Jis dar tęsis. Tačiau mes (žmonės, kuriems iš aukščiau dovanojo „tašką širdyje“, trauką į viršų) privalome jau dabar kreiptis į visą pasaulį ir aiškinti tai, kas vyksta. Drauge realizuojame savo paskirtį, pateisiname tą gautą impulsą ir keliame žmoniją į naują būseną, į naują lygmenį.
Tai itin savita pakopa. Kūnas, kurio dalys yra suskaldytos ir net priešingos viena kitai, jaučia, kad serga. Bet jeigu dalys pradeda harmoningai jungtis ir sąveikauti, tada kūnas jaučia ne ligą, o aukštesnės tvarkos gyvenimą. Taip ir mes su savo gyvūniniu kūnu jaučiame save žmogaus lygmenyje. Kūnas – gyvūnas, bet žmoguje yra kažkas, kas pakelia jį į aukštesnįjį lygmenį.
Ir štai nūnai tarpusavyje darniai vienydamiesi pajaučiame aukštesnį nei dabartinis gyvenimą. Tai ir yra dvasinis gyvenimas.
Žinoma, turime ties tuo dirbti grupėje. Tai visų pirma skirta mums. Be to, mūsų pareiga – atvesti į tai visą pasaulį, sumažinti didžiules kančias, kurios gali kilti, kai judame tik raginami „lazdos“. Juk jau šiandien matome, kad žmonijos bėdos tampa vis netikėtesnės ir pavojingesnės.