Pateikti Pirmadienis, 2 gegužės, 2011 dienos įrašai.


Ar yra meilė šiame pasaulyje?

Realybės suvokimas, Vyras ir moteris

Kas yra meilė mūsų materialiame pasaulyje? Tai „gyvūninė“, materiali, egoistinė meilė, kuria mėgaujamės vieni kitais.
Tėvai instinktyviai myli savo vaikus, o vaikai instinktyviai myli tėvus tiek, kiek gauna iš jų tai, ko nori. Ir visa tai persmelkta egoistiniu ketinimu.
Nuslopink motinos motinišką instinktą savo vaikui, ir ji elgsis su juo lygiai taip pat, kaip ir su kitais vaikais. Tegu miršta iš alkio − jai nerūpės. Taigi tėviški jausmai – tai ne meilė, o instinktas.
Meilę tarp lyčių sukelia hormonai. Suleisk žmogui tam tikro preparato ir pamatysi, kaip jo meilė bematant išnyksta arba, priešingai, atsiranda iš niekur. Čia kalbama apie hormonų sukeltą potraukį.
Visa tai priklauso gyvūniniam lygmeniui, ir nieko daugiau čia nėra. Genetikai ir biologai gali smulkiai paaiškinti, kodėl taip yra. Tačiau mes, suprantama, apdainuojame šį jausmą ir priskiriame jam dvasinę esmę, nes tiesiog mėgaujamės juo labiau nei bet kuo kitu ir, kaip pridera, norime išaukštinti jį savo akyse.
Be to, būna beribė meilė, atnešanti didelę žalą. Juk jeigu meilė neturi ribų ir baimės, ji veda prie neapykantos. Jeigu kažkas mane myli, turiu rūpintis tuo, kad neleisčiau jam mylėti pernelyg stipriai, ir jis pats turi tuo rūpintis. Viskas turi turėti teisingą matą ir tikslų svorį. Jeigu meilė „liejasi per kraštus“, ji anuliuoja mane, ir tada pradedu nekęsti mylinčiojo, atstumiu jį.
Matome tai iš tėvų ir vaikų pavyzdžio: pernelyg didelė meilė vaikui sukelia jo panieką ir neapykantą. Ir kaltas ne vaikas, o suaugęs, neribojantis savo meilės, t. y. neuždedantis jai ekrano. Visada privalome kontroliuoti mūsų tarpusavio ryšio mastą. Tik Begalybės pasaulyje, taisymosi pabaigoje sugebėsime įgyti „beribius“ ekranus.
Taigi mūsų pasaulyje beprasmiška kalbėti apie meilę – mes tik iš įpratimo naudojamės vieni kitais. Nereikia to atsisakyti arba smerkti – juk toks mūsų gyvenimas. Pavyzdžiui, daugelį metų sutuoktiniai gyvena kartu ir rūpinasi vienas kitu.
Tačiau būtina atskirti: galiausiai darau tai iš įpročio, kuris tampa antrąja prigimtimi, norėdamas, vedinas bundančių manyje egoistinių paskatų, kurios nuo to prisipildo.
O dvasiniame pasaulyje meilė – tai visiškas davimas.

Iš 2011 m. kovo 4 d. pamokos apie meilę

Daugiau šia tema skaitykite:

Materialistinė meilės psichologija

Meilė

Apie meilę paprastai

Komentarų nėra

Pabusk!

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Jaučiuosi taip, tarytum visi draugai „užmigo“. Ką galiu jiems pasakyti, kad pabustų?
Atsakymas: Jei draugai pajaus, kad tau jų reikia – pabus. Viskas priklauso nuo pačio žmogaus. Jis turi tikėti, kad grupė yra pasiruošusi, o problema – tik jame. Kai tik jis atveria širdį, mato, kad susijungia su visomis širdimis, degančiomis ir budriomis. Jiems nieko nereikia sakyti – tik sau.

Iš 2011 m. balandžio 21 d. vakarinių vaišių

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiekvienas atsakingas

Kas svarbiau?

Kad pasaulis būtų sukurtas man…

Komentarų nėra

Dvasinis tikrumas – tai tikrumas davimo atžvilgiu

Ateities visuomenė, Dvasinis darbas

Klausimas: Iš kur turi atsirasti mano tikrumas dėl rytdienos: iš visuomenės ar iš Kūrėjo?
Atsakymas: Tikrumas ateina ir atsiskleidžia tik ryšyje su kitais žmonėmis. Materialinis tikrumas pasireiškia materialinėje visuomenėje, o dvasinis tikrumas – dvasinėje visuomenėje.
Dvasinis tikrumas nereiškia, kad man nieko netrūksta. Jo prasmė kitokia: aš įsitikinęs, kad man netrūks jėgų, kad duočiau kitiems ir Kūrėjui.
Mano tikrumas nukreiptas ne į mane patį, o į tikslą. Ir aš esu tikras, kad aplinkiniai laidavimo principo pagrindu palaikys mane čia. O kokio man dar tikrumo iš jų reikia, jeigu esu dvasiniame pasaulyje?
Kita vertus, šiame pasaulyje noriu būti tikras, kad man niekada netrūks egoistinio prisipildymo.
Klausimas: Ir visgi aš negaliu apsiriboti dvasiniu tikrumu? Man taip pat reikalingas tikrumas materialiame lygmenyje?
Atsakymas: Būdamas šiame pasaulyje privalai rūpintis jo būtinais poreikiais. Būdamas visuomenėje turi rūpintis ja. Kad ir kokia dvasinga ji būtų, kol materialusis pasaulis neišnyko iš žmonių suvokimo, jie privalo rūpintis savo šiandieniniais ir rytojaus poreikiais. Reikalingos prekės, produktai, reikalingi sandėliai ir t. t.
Tačiau tai darysi dvasiniam dėsniui liepiant. Kildamas dvasinėmis pakopomis vis dėlto turi materialiai save aprūpinti, nes dar neištaisei tų savo kelim, kuriuose negali atlikti išskaičiavimų, − savo „akmeninės širdies“.
Taigi, svarbu skirti materialų ir dvasinį tikrumą. Materialiame pasaulyje rūpinuosi savimi, savo artimaisiais ir netgi visa žmonija. O dvasinis tikrumas yra aukščiau – tai tikrumas dėl to, kad mes kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką galime maksimaliai duoti.

Iš 2011 m. kovo 3 d. pamokos „Tikrumo jautimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Būti kitus pripildančiu šaltiniu

Mūsų pasaulis – tik pradinis atskaitos taškas

Komentarų nėra