Sieloms nėra atstumų

2011-05-10

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Kaip rodo patirtis, fizinėje grupėje blogio atskleidimas vyksta kur kas greičiau ir labiau jaučiamas negu virtualioje grupėje, internete. Tačiau Jūs sakėte, kad internetas pagreitina blogio atskleidimą…
Atsakymas: Mes negalime žinoti, kas vyksta su sielomis, kodėl esame taip išbarstyti po visą žemės paviršių, kodėl fiziškai atitolę vienas nuo kito ir tuo pat metu mums suteiktas virtualus ryšys.
Turbūt būtent fizinis atitolimas veikia pačiu nuostabiausiu būdu. Tarkim, esu už tūkstančio kilometrų nuo kažko. Kartą per dieną ar keletą dienų susirašinėjame internetu ir kartu ties kažkuo dirbame. Tačiau kiekvienas saugo save nuo artimesnio kontakto.
Jeigu pasistengsime tarpusavyje sukurti šiltesnius santykius, panorėsime susivienyti, būti kartu, be abejonės, per šį virtualų ryšį atskleisime tarp mūsų ir meilę, ir neapykantą, ir panieką, ir atitolimą vienas nuo kito, − kaip ir fizinėje grupėje.
Kol kas atsiskleidžia abejingumas ir netgi šiokia tokia panieka. Būtina su tuo dirbti ir suprasti, kad visus šiuos smulkius blogio pasireiškimus reikia padauginti iš atstumo ir tada gausime tikrąjį jų mastą. Juk jeigu aš šiek tiek tave ignoruoju, pamirštu apie tave būdamas už tūkstančio kilometrų, tai būdamas šalia, ignoruočiau ir nekęsčiau tavęs tūkstantį kartų stipriau.
Internetas leidžia mums, skirtingų mentalitetų, svetimiems, skirtingiems žmonėms, įveikiant visus vienijimosi sunkumus, visgi pradėti jungtis vystant savyje jautrumą ir jausmingumą. Juk atstumas ir duotas tam, kad galėtume pasiekti vienybę, o ne likti „solidžiais ir mandagiais“, laikydamiesi kiek įmanoma toliau, kad jokiu būdu nepaliestume vienas kito.
Todėl stengiamės sukurti tarp mūsų tokį pasaulinį ryšio tinklą, kad visi mūsų draugai visame pasaulyje galėtų nuolat jausti esantys kartu. Nors visos šios elektroninio ryšio priemonės – išorinės, bet mums kol kas jų reikia – kaip ir pasaulis reikalingas tam, kad pajustume vienas kitą šalia. Ir nors tai sielų ryšys, jo išorinė išraiška atsiskleidžia būtent tokia forma.
Todėl turime stengtis ir palaikydami virtualų ryšį dirbti su savimi, o ne slėptis kiekvienam už savo ekrano, lyg turėtume galimybę pabėgti. O jeigu žmogus visgi pabėga, jis turi žinoti, kad šitai išmuša jį iš dvasinio kelio.
Svarbiausia – nepaisant atstumo norėti atskleisti artumą tarp mūsų. Juk fizinis atstumas dvasiniam neturi įtakos. Tik jautrumo stygius trukdo pasijausti kaip fizinėje grupėje. Daugiau nieko netrūksta. Mums nereikia fiziškai priartėti.
Tačiau kol kas, šią akimirką tokiems žmonėms rengiame kongresus, todėl labai svarbu atvažiuoti ir dalyvauti juose, susivienyti. Artimiausiame kongrese stengsimės, kad žmonės, gavę ten didelį įkvėpimą, pasistengtų ir toliau išlaikyti tą patį ryšį. Be šito neįmanoma. Žmogus turi pajausti, ką reiškia susijungti su kitais ir privalo išsaugoti tą patį meilės ir šilumos pojūtį. Šis pojūtis tol jį veiks, kol nevirs kitos pakopos priešinga puse.