Pateikti Šeštadienis, gegužės 14, 2011 dienos įrašai.


Magiški ratai pedagogikoje

Auklėjimas, vaikai

Klausimas: Kaip žinoti, kad žmogus jau pasiruošęs būti mokytojas, ir ar yra parengiamieji kursai?
Atsakymas: Visų pirma žmogus turi turėti polinkį mokyti: ne pamokyti – egoistiškai tai pasiruošęs daryti kiekvienas, o paaiškinti, stebėti, kaip mokinys dirba, priima mokytojo nuomonę arba ne. Reikia taip pat sugebėti mokytis iš mokinių, keistis ir aiškinti atsižvelgiant į pokyčius.
Aš negalvoju, kad kiekvienas tai sugeba, bet auklėjime yra daug specialybių. Kai kurie žmonės nemėgsta kalbėti ir aiškinti, bet staiga atsiskleidžia kaip geri praktikos vadovai. Jie žaidžia su vaikais, organizuoja grupes, veda juos į ekskursijas.
Mūsų auklėjimas išsiskiria tuo, kad mes pirmiausia norime išmokyti vaikus gyvenimo. Mes jiems rodome muziejus, gamyklas, ligonines – žinoma, priklausomai nuo amžiaus. Jie susipažįsta, kaip dirba oro uostas, geležinkelis, bankas. Mes iš anksto susitariame su įmonės vadovybe, ir kai vaikai ateina, jiems aiškina gamybos procesą.
Mes jiems iš anksto aiškiname, kur einą. Grįžę vaikai susėda ratu ir aptarinėja: ką suprato, dėl ko ir kaip dirba tas ar kitas mechanizmas ir t. t. Mes norime, kad jie žinotų apie gyvenimą viską: kaip dirba restoranas, zoologijos sodas, ligoninė, fabrikas. Ekskursijos metu jie užsirašinėja, po to sukuria pasakojimą ir aptaria jį kartu su savo auklėtojais. Tai išplečia jų akiratį.
Mes daug ką darome tarpusavyje susitarę. Jeigu kas nors su kuo nors susipyko, kilo ginčas ar nesusipratimas, tai šitai aptariame su visais. Kartais net surengiame teismą: išrenkamas iš vaikų teisėjas, advokatas, prisiekusieji, liudininkai, žiūrovai. Kitą kartą vaidmenys keičiasi.
Taip kiekvienas mokosi matyti save iš šono: kaip jis atrodo iš teisėjo, kaltintojo, žiūrovų ir t. t. pozicijos. Vaikas pradeda vystytis, ir mato pasaulį plačiau nei aprėpia jo siauras žvilgsnis.
Yra ir kiti metodai, bet visų svarbiausia – pokalbis susėdus ratu. Negali būti, kad klasė sėdėtų ir žiūrėtų į priekį – rate visi lygūs, įskaitant tėvus.
Auklėtojas sumažina save iki bendro lygio ir būna tarp vaikų neišsiskirdamas. Jis taip nepastebimai jiems vadovauja, kad jie to nejaučia. Ir mes juos mokome būti atsakingais: teisti, ginti, kaltinti. Vaikų imlumo jėga didžiulė, ir mes tai turime išnaudoti.
O mokytoju gali būti kiekvienas, kas sugeba dėstyti arba vadovauti grupei, ruošti medžiagą arba gvildenti metodiką. Mums reikalingi įvairūs specialistai, kurie užsiiminės vaikais – ir berniukais, ir mergaitėmis. Paprastai jie mokosi atskirai, bet kartais mes juos sujungiame draugėn.

Iš 2011 m. balandžio 2 d. 6-osios pamokos kongreso „We!“ metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Noriu būti vaikas!

Vergų kartos pabaiga

Visus mokslus reikia atnaujinti

Komentarų nėra

Jojantis ant asilo Žmogus

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Protu suprantu tai, ką jūs sakote, bet širdimi jaučiu, kad esu visiškai nepasiruošęs anuliuoti savęs, idant susijungčiau su kitais. Kaip man to panorėti?
Atsakymas: Niekada nenorėsime kilti į aukštesnes dvasines būsenas. Ir tai gerai, kad patys šitai suvokiame! Žmogus supranta, kad ir kokios būtų sąlygos jis nenorįs dvasingumo − tikrojo, o ne šiaip kažkokio jo pramanyto pasakiško pasaulio, kur jis skrajos tarp angelų ir darys viską, ko užsigeidęs, gaus visą valdžią ir pamatys visus pasaulius nuo krašto iki krašto.
Ir jeigu pradedame suprasti, ką reiškia tikroji dvasinė realybė, kuri yra aukščiau už bet kokią egoistinę, galimą įsivaizduoti naudą, tada, žinoma, jos nenorime.
Turime suprasti, kad visus pokyčius mumyse atlieka tik Aukščiausioji, grąžinanti į šaltinį Šviesa. Ji turi paveikti mus ir suteikti naujas savybes. Tik suvokę šias savybes – supratę, pajautę, įvaldę jas, galėsime pasaulį vertinti jau iš jų. Taip palaipsniui tapsiu naujas žmogus.
Imsiu jausti, kad aukščiau to gyvūninio kūno, su kuriuo šiandien tapatinu save, manyje formuojasi tam tikras panašumas su aukštesniąją pakopą, nauja forma, kli, kuri vadinama „žmogumi“ manyje, kitaip tariant, „panašus į Kūrėją“ (Adomas, žmogus – iš žodžio domė/panašus). Šis „žmogus“ tarsi joja ant mano „asilo“ (asilas/chamor – iš žodžio chomėr/medžiaga), ant mano ankstesniųjų norų.
Ir tas pats, pabalnojęs asilą „žmogus“ supranta ir jaučia Kūrėją. Tačiau ne pats asilas!
Šis „žmogaus“ formavimas mumyse vyksta dėl grąžinančios į šaltinį Šviesos. Tai nereiškia, kad patys to norime, – žinoma, ne! Mūsų asilas (t. y. mes šiandien) nenori, kad ateitų „žmogus“! Juk šis ims valdyti asilą.
O asilas nori gauti savo… Todėl, savaime suprantama, jog šiandien nenorime tikrosios dvasinės būsenos. Kuo toliau vystomės, tuo labiau pradedame suprasti, kad dvasinis pasaulis – tai visai ne tai, ko laukėme ir daugiau jo nebenorime.
Ir toliau vystytis galima tik veikiant grupei, kuri įteigs mums dvasinio suvokimo svarbą. Tik taip ir galėsime judėti, bet patys savyje tam jėgų nerasime.

Iš 2011 m. kovo 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Šis darbas žmogui!

Komentarų nėra

Kas yra atmintis?

Filmai, klipai

Komentarų nėra