Magiški ratai pedagogikoje

Auklėjimas, vaikai

Klausimas: Kaip žinoti, kad žmogus jau pasiruošęs būti mokytojas, ir ar yra parengiamieji kursai?
Atsakymas: Visų pirma žmogus turi turėti polinkį mokyti: ne pamokyti – egoistiškai tai pasiruošęs daryti kiekvienas, o paaiškinti, stebėti, kaip mokinys dirba, priima mokytojo nuomonę arba ne. Reikia taip pat sugebėti mokytis iš mokinių, keistis ir aiškinti atsižvelgiant į pokyčius.
Aš negalvoju, kad kiekvienas tai sugeba, bet auklėjime yra daug specialybių. Kai kurie žmonės nemėgsta kalbėti ir aiškinti, bet staiga atsiskleidžia kaip geri praktikos vadovai. Jie žaidžia su vaikais, organizuoja grupes, veda juos į ekskursijas.
Mūsų auklėjimas išsiskiria tuo, kad mes pirmiausia norime išmokyti vaikus gyvenimo. Mes jiems rodome muziejus, gamyklas, ligonines – žinoma, priklausomai nuo amžiaus. Jie susipažįsta, kaip dirba oro uostas, geležinkelis, bankas. Mes iš anksto susitariame su įmonės vadovybe, ir kai vaikai ateina, jiems aiškina gamybos procesą.
Mes jiems iš anksto aiškiname, kur einą. Grįžę vaikai susėda ratu ir aptarinėja: ką suprato, dėl ko ir kaip dirba tas ar kitas mechanizmas ir t. t. Mes norime, kad jie žinotų apie gyvenimą viską: kaip dirba restoranas, zoologijos sodas, ligoninė, fabrikas. Ekskursijos metu jie užsirašinėja, po to sukuria pasakojimą ir aptaria jį kartu su savo auklėtojais. Tai išplečia jų akiratį.
Mes daug ką darome tarpusavyje susitarę. Jeigu kas nors su kuo nors susipyko, kilo ginčas ar nesusipratimas, tai šitai aptariame su visais. Kartais net surengiame teismą: išrenkamas iš vaikų teisėjas, advokatas, prisiekusieji, liudininkai, žiūrovai. Kitą kartą vaidmenys keičiasi.
Taip kiekvienas mokosi matyti save iš šono: kaip jis atrodo iš teisėjo, kaltintojo, žiūrovų ir t. t. pozicijos. Vaikas pradeda vystytis, ir mato pasaulį plačiau nei aprėpia jo siauras žvilgsnis.
Yra ir kiti metodai, bet visų svarbiausia – pokalbis susėdus ratu. Negali būti, kad klasė sėdėtų ir žiūrėtų į priekį – rate visi lygūs, įskaitant tėvus.
Auklėtojas sumažina save iki bendro lygio ir būna tarp vaikų neišsiskirdamas. Jis taip nepastebimai jiems vadovauja, kad jie to nejaučia. Ir mes juos mokome būti atsakingais: teisti, ginti, kaltinti. Vaikų imlumo jėga didžiulė, ir mes tai turime išnaudoti.
O mokytoju gali būti kiekvienas, kas sugeba dėstyti arba vadovauti grupei, ruošti medžiagą arba gvildenti metodiką. Mums reikalingi įvairūs specialistai, kurie užsiiminės vaikais – ir berniukais, ir mergaitėmis. Paprastai jie mokosi atskirai, bet kartais mes juos sujungiame draugėn.

Iš 2011 m. balandžio 2 d. 6-osios pamokos kongreso „We!“ metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Noriu būti vaikas!

Vergų kartos pabaiga

Visus mokslus reikia atnaujinti

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.