Mes leidžiamės iš paties Begalybės pasaulio per visus pasaulius iki „šito pasaulio“, iš kur dabar patys turime pakilti atgal. Kol leidomės, mūsų noras vis mažėjo: pasaulis po pasaulio, laiptelis po laiptelio, kol priėjome iki šio pasaulio, kur mumyse neliko Šviesos, Kūrėjo, dvasingumo noro! Liko tik mažytė gyvenimo kibirkštėlė, leidžianti kaip nors egzistuoti, kuri ir vadinama „šituo pasauliu“.
Toliau vystomės taip, kad noras mumyse vėl pradeda augti, ir jį reikia padaryti panašų į Šviesą. Mumyse atsiskleidžia vis didesnis egoistinis noras, o mes turime pakilti aukščiau jo, aukščiau to įgimto egoizmo. Bet šitai neįmanoma be aukštesnės jėgos pagalbos – neįmanoma atskirti norą ir ketinimą tam, kad tam pačiam norui gautum davimo ketinimą ir vis kiltum aukščiau.
Tai yra visas judėjimas vyksta aukščiau egoizmo tam, kad visiškai neapkęstume jo, pamatę, kad tik dėl jo kyla visos mūsų problemos ir kančios. Bet tai ne taip paprasta įžvelgti.
Žmonija jau pradeda atskleisti, kad pasiekė aklavietę tuo gyvenimu, kurį sukūrėme šitoje žemėje, ir viso to priežastis – žmogiškasis ego, juk mes griauname savo pasaulį. Nepaisydami viso to, matome, kad nesugebame sustoti.
Noras mėgautis bėga toliau pagal numatytą tvarkaraštį ir veikia egoistiškai. Mes nesugebame susilaikyti, sumažinti vartojimą, pagerinti santykius vienas su kitu. Pasaulis ir toliau ritasi vis giliau į bedugnę paskui savo egoizmą.
O žmogus, kiek jis save betyrinėtų, negali atskleisti savyje jėgų, galinčių nors truputį pagerinti padėtį ir išsigelbėti. Ir tai dar tik kritimo pradžia. Mes dar pamatysime, kas bus – taip, kaip parašyta, kad žmogus mato besiartinantį prie jo mirties angelą su nuodų lašu ant kalavijo ašmens, nuolankiai ryja nuodus ir miršta. Jis neturi pasirinkimo, jo egoistinis noras reikalauja to!
Šiandien gyvename po senovei, nes mums atrodo, kad pasaulis negalės egzistuoti, jeigu nedirbsime savo egoizmui. Iš tikrųjų, dėl ko dar dirbti? Mes nesuprantame, kad gali būti kita programa.
Bet, iš kitos pusės, Kūrėjas egoizmo nekenčia, nes tai atvirkštinė Jo davimui forma, o todėl tokia atvirkštine forma jis ir skleisis. Ką daryti?
Kaip kiekvieno žmogaus jo asmeniniame dvasiniame darbe, taip ir viso pasaulio bendrame darbe su savo egoizmu, nėra kito sprendimo, išskyrus įsisąmoninti savo blogį. Blogis atsiskleis ir parodys, kad patys nieko negalime su juo padaryti ir mums reikia aukštesniosios jėgos pagalbos. Štai tada Ji pasirodys ir pakeis mūsų prigimtį.
Tokiu būdu vyksta asmeninis žmogaus išsitaisymas ir bendras pasaulio išsitaisymas.

Iš 2011 m. gegužės 4 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dėl visko kalti purvini akiniai

Suprask gyvąją gamtos kalba ir pasakysi: „Pasaulis nuostabus!“

Įsilieti į permainų procesą