Klausimas: Ko turime tikėtis iš artėjančio kongreso? Kokį ketinimą turime kurti?
Atsakymas: Susijungdami artėjame prie labai stiprių ketinimų ir tikimės, kad kongresų virtinė padės visiems visą mėnesį be paliovos išlaikyti ketinimą ir jo nepalikti. Darbas, šeima, vaikai, asmeninės problemos – nepaisydamas visko, pasąmonės kampelyje palieku vietą tam, kas svarbiausia, ir nuolatos rūpinuosi mūsų vienybe, tuo, kaip tobulėjame nuo kongreso iki kongreso, diena iš dienos savo ketinimais, vidiniu sutelktume, kol ten, viduje, neatskleisime Kūrėjo.
Jau ilgą laiką tai studijuojame teoriškai. Tad imkime ir iš tikrųjų panorėkime, kad Jis atsiskleistų. Tūkstantį kartų apie tai girdėjome – tad pasistenkime.
Negalima nusivilti: „Ir vėl? Kelintą kartą?“ Esame ant proveržio slenksčio. Pasaulis irgi to reikalauja. Juk jis neturi nė menkiausio šanso rasti kokį sprendimą. Matome internete, kokie siūlomi „sprendimai“ krizei spręsti, kaip stengiamasi ją nuslėpti, užtušuoti, nes nėra matoma išeitis.
Patogia, suprantama, artima forma turime paaiškinti pasauliui, kad sprendimas yra ir kuo greičiau imsime jį realizuoti, tuo mažiau kentėsime.
Todėl mūsų ketinimas kongrese – įsijungti į grupę, kuri neša pasauliui krizės sprendimą. Nėra nieko svarbiau, ką galėtume paruošti, ką galėtume tarpusavyje atlikti dėl pasaulio.
Dabar esame labai svarbiame taške: prieš mus guli ligonis, jo liga beveik mirtina, o mes galime sukurti vaistus ir jį išgydyti. Tada jis ne tik išgis, bet ir pakils į Kūrėjo pakopą, į naują, amžiną išmatavimą.
Todėl mūsų pastangoms ir statusui – kilimui, kurį pradedame šiomis dienomis, reikia suteikti didžiausią svarbą. Turime suprasti, kokią užduotį vykdome. Kas mes tokie, kad gautume tokią svarbią misiją – praktiškai dalyvauti taisant ne tik pasaulį, bet ir visą tikrovę?
Šiek tiek daugiau išdidumo, kad dėl jo pajaustume atsakomybę.

Iš 2011 m. gegužės 16 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasitinkant Maskvos kongresą

Ruošiantis būsimam susitikimui

Mano „taško širdyje“ draugai

Klausimas: Kaip įmanoma suvienyti pasaulį, jeigu šalys, tautos ir religijos beveik visur šitaip stipriai skiriasi vienos nuo kitų?
Atsakymas: Tai egoistiniai skirtumai. Kai dvasiškai susivienijame, jie pranyksta – visi esame kaip vienas žmogus su viena širdimi.
Žemiški skirtumai visai neatskiria mūsų. Vienas mėgsta pagardinti maistą pipirais, kitas – ne, vienas veda ceremonijas vienaip, kitas – kitaip. Tai visiškai mūsų neskiria, atvirkščiai, būtent tada imame gerbti kiekvieną.
Skirtumai mums netrukdo dvasiškai susiburti. Priešingai, vienydamiesi virš savo egoistinių skirtumų, suteikiame jiems dar daugiau galios, nukreiptos į dvasinę vienybę.

Iš 2011 m. kovo 15 d. pamokos „Globalizacija – gyvenimas integraliame pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulumui svarbus kiekvienas

Ką vadinsime žmogumi?

Dėlionė iš 613 vienos sielos dalių

Klausimas: Jeigu žmogui nebūdingas mokslinis priėjimas, ar jam bus sunku studijuoti kabalos mokslą, knygą Zohar?
Atsakymas: Tai neturi reikšmės! Kabala – priemonė kiekvienam! Bet kuri namų šeimininkė, gyvenanti kažkur žemės pakraštyje, taip pat privalės kažkiek naudoti šį mokslą, kad atskleistų savo sielos šaknį.
Juk šiandien ji kažkaip naudoja šį pasaulį, kad aprūpintų save tuo, kas būtina egzistavimui, vaikų auginimui, pragyvenimui. Netgi įprastam žemiškam gyvenimui jai reikalingas tam tikras ryšys su pasauliu, ji privalo bent pačiame paprasčiausiame lygmenyje išmanyti, kaip sutvarkytas pasaulis.
Lygiai taip pat jai prireiks atskleisti ir dvasinį gyvenimą. Ji neturi pasirinkimo! Jai teks kažkur anuliuoti save, kad įgytų šį gyvenimą. Ji privalės gauti taisančią Šviesą, sistemingai mokytis. Nė vienas žmogus negalės šito išvengti.

Iš 2011 m. kovo 15 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvo pasirinkimo pakopos

Kabalistai apie kūrimo tikslą, 10 dalis

Aukščiausios lygybės principas