Nuo Kūrėjo mus skiria tik mažytis juodas taškelis Begalybes Šviesos viduje, kuris taip ir vadinasi „sukurtas iš nieko“ (jėš mi ain). Tai, tiesą sakant, ir yra visa kūrinio esmė – naujos realybės „iš nieko“. O visa kita, kas jame yra – iš „jau egzistuojančio“, iš Kūrėjo.
Šį tašką sukuria Kūrėjas, o visa, „kas egzistuoja“ (jėš), kas pridedama prie to taško, turi kilti iš mūsų pačių, iš mūsų pastangų. Ir todėl galiausiai tampame panašūs su Kūrėju, susiliejime su Juo, pasiekiame tokį patį lygmenį.
Iš pradžių šis kūrinio taškas vystosi pagal keturias tiesioginės Šviesos sklidimo stadijas, kuri įdeda į jį visus keturių davimo pakopų pagrindus. Iš Šviesos pusės daugiau jokių veiksmų nereikia – šito pakanka. Visa kita atsiranda jau kaip šio taško reakcija, kuris gavo įspūdžių iš Šviesos ir perėmė sau jos savybes, ir dabar sugeba veikti pats.
Taip iš Begalybės pasaulio, iš šitos būsenos, kur susijungė su Šviesa, šis taškas pradeda tolti iki mūsų pasaulio, per dešimt „slepiančių sfirų“ (sfiros blima), kurios sugeria (bolim) į save – į kūrinio vidų Šviesą. Dėl to kūrinys išauga iš taško, atvirkščio Kūrėjui, pasiekdamas patį didžiausią įmanomą nutolimą nuo Jo, kuris vadinamas „mūsų pasauliu“.
Kokybiškai ir kiekybiškai yra nutolta pagal visas savybes ir padėtį, tad kūrinyje nelieka nė vienos kuo nors panašios į Kūrėją savybės.
Mums atrodo, kad tai reiškią kritimą, nusileidimą, atitolimą, tamsą – bet ne, tai kaip tik mūsų prigimties, Kūrėjo sukurto to paties juodojo taško atsiskleidimas! Tiktai šitaip vystantis atsiskleidžia tai, kiek daug tame taške iš „nieko“ yra to, kas priešinga egzistuojančiam, tam, kas „yra“.
Būtent tai pasiekiame iš viso to leidimosi žemyn – tegul ne iš karto, o dar ilgai leidžiantis vis giliau, jau pasiekus „šį pasaulį“, vystantis mūsų egoizmui, t. y.  mūsų priešingumo pojūčiui. Taip mes pereiname lygius: negyvąjį, augalinį, gyvūninį, ir pasiekiame patį žemiausią – „žmogus“.
Žmogus įsisąmonina savo nutolimą ir priešingumą Kūrėjui ir nusprendžia, kad tai blogis. O įsisąmoninęs blogį jis pradeda vis labiau pažinti save ir Kūrėją, kaip „Šviesos pranašumas matomas iš tamsos“, ir supranta taisymosi būtinybę. Taip jis pasiekia tikrąją priešingybę Kūrėjui.
O ėmęs taisytis, tai iš vienos pusės, pradeda kilti atgal į Begalybės pasaulį tuo, kad tampa panašus į Kūrėją. O iš kitos pusės, netgi kildamas kiekviename lygmenyje jis vis labiau supranta, koks priešingas esąs!
Ir tik pačioje taisymosi pabaigoje (Gmar tikun), kada grįžta atgal į tą pradinį tašką, Begalybės pasaulio Malchut, jame atsiskleidžia visiškas supratimas, suvokimas, jautimas to, ką gi reiškia tas „sukurtas iš nieko‘, atvirkščias Kūrėjui. Ir tuo pačiu jis pasiekia, kas yra „egzistuojantis“ (jėš), t. y. pasiekia Kūrėjo savybes.

Iš 2011 m. gegužės 8 d. pamokos pagal Baal Sulamo pokalbį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip mes meilę paverčiame į neapykantą

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Klausimas: Ar gali artėjančių smūgių baimė padėti pažadinti savyje norą susivienyti su draugais?
Atsakymas: Smūgiai neturi įtakos taškui širdyje! Kančios veikia  mano egoistinį norą, mano „asilą“! O žmogaus manyje, mano taško širdyje, jos neveikia. Žmogus dvasiškai tobulėja todėl, kad pats veržiasi į priekį.
Todėl, jeigu savyje neugdau siekio eiti į priekį, tai yra su grupės pagalba nesistengiu sukurti erdvės Šviesai, – vadinasi, judu kaip gyvūnas, raginamas „lazdos“ smūgiais. Tačiau tie smūgiai priverčia susimąstyti, kodėl jie ant manęs užgriūva, už ką ir dėl ko. Ir tada aš galbūt užsinorėsiu savo tašką širdyje prijungti prie kitų.
Klausimas: O kaip tą žmogų išgąsdinti, kad priverstum judėti?
Atsakymas: Jeigu tu per radiją staiga išgirstum, kad į mūsų pusę atsklenka radioaktyvus debesis, tavo „gyvūnas“ sudrebėtų dėl tokios tragiškos žinios.
Tai štai, iš grupės tu gali gauti panašų poveikį. Tiktai mes nekalbame apie tai, kas bus su mumis, mes einame į priekį ne vejami baimės. Mes norime vystytis, įsisąmoninę dvasinio tikslo svarbą.
Tikslo svarba – tai kažkas virtualaus, neapčiuopiamo ir priklauso nuo to, kaip mes jį įsivaizduosim. Jeigu kiekvieną kartą mes įsivaizduosime tikslą vis aukštesnį, suprantama, ir judėsime į priekį.
Kitais žodžiais, aš – tarsi kiškis, bėgantis paskui morką, kurią prieš jį laiko ant virvutės. Virvę su morka laiko žmogus manyje, o mano „gyvūnas“ bėga paskui ją.

Iš 2011 m. kovo mėn. 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

48 valandos iki pasaulio pabaigos…

Jojantis ant asilo Žmogus

„Savųjų brolių ieškau“…

Klausimas: Kiek suprantu, Kūrėjas žaidžia su mumis turintį tam tikrą tikslą žaidimą. Tačiau kiekvienas žaidimas turi savo pabaigą ir ar tai reiškia, kad maždaug po 200 metų šis žaidimas baigsis?
Atsakymas: Tikiuosi, kad jis pasibaigs anksčiau. Sakau jums visiškai užtikrintai, kad „žaidimą“ galime užbaigti per kelerius metus. Nėra jokių kliūčių.
Klausimas: Jeigu šis „žaidimas“ pasibaigs, ir mes bet kuriuo atveju ateisime ten, kur turime ateiti, ištaisysime savo sielą, tai koks gi skirtumas tarp kairės ir dešinės linijos? Ir kas bus, jeigu galiausiai pasirinksime kairės linijos kelią?
Atsakymas: Kūrimo tikslas − kad kiekvienas iš mūsų (bendrojo kli/noro mažas taškas) pasiektų tobulumą − tokį susijungimą su visais likusiais šio kli taškais, koks egzistuoja tobulo, sveiko organizmo ląstelėse.
Kad pasiektume šį tikslą, turime suprasti, pajausti, suvokti visą šią bendrą didelę sistemą, juk iš esmės mes vienas organizmas, kuriame esame sujungti vieni su kitais.
Netgi mūsų fizinis kūnas funkcionuoja dėl to, kad jį persmelkia tam tikras informacinis laukas. Juk tai yra ne šiaip limfinė, kraujotakos ar nervų sistema ir t. t., tai – tam tikra bendra informacinė sistema. Todėl neįmanoma, išgėrus migdomųjų tabletę užmigti arba užsišaldyti 200 metų, o paskui mane pažadintų ir aš atsidurčiau Taisymosi pabaigoje. Taip negali būti!
Turiu išvystyti savo protą ir širdį, gebėjimą suprasti, įsisąmoninti, suvokti. Juk negalime iš karto vaikui sugrūsti visų tų žinių, kurias jis turi gauti per 20 mokymosi metų. Ir lygiai taip pat nesugebėsime išmokyti džiunglėse užaugusio žmogaus to, ką jis turėjo palaipsniui gauti per keliasdešimt metų. Yra tokių pavyzdžių.
Kitaip tariant, kiekvienas žmogus turi nueiti savo asmeninį vystymosi kelią, palaipsniui atkakliai save auginti. Ir skirtumas tik toks, ar jį kiekviename žingsnyje gins iš paskos „su lazda“, ar jis judės į priekį savo noru.
Juk mūsų laukia tam tikri ištaisymo etapai ir kiekvienas iš mūsų privalo juos pereiti vieną po kito. Ir kiekvieną kartą aš – tarsi mažas vaikas, kurį tėvai verčia perskaityti dar vieną žodį, dar ir dar… Ir taip kenčiu, nes mane verčia mokytis, kol nesuprasiu, kad man vis tiek teks tai daryti.
Jeigu aš protingas, tai suprantu, kad galiu išvystyti savyje norą skaityti. Sakykim, žiūrėdamas į savo draugus, kurie jau išmoko gerai skaityti, imu gėdytis savo nemokėjimo ir manyje atsiranda noras juos „pasivyti“. Ir tada nebereikia jokių paraginimų − aš pats judu į priekį.
Čia ir yra skirtumas tarp kairiosios ir dešiniosios linijos: kančių kelias, kai tau iš visų pusių pasipila smūgiai ir „saldus“ kelias, kai esi teisingoje aplinkoje, kuri pažadina tavyje pavydo jausmą. Tu žiūri į juos ir pavydi to, ko neturi, o jie turi. Ir tai priverčia tave judėti.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 3-osios pamokos kongreso „We!“ metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepraleisk savo šanso…

Pilnas sankryžų kelias

Pavydėk Kūrėjui!