Klausimas: Norą mes vadiname kūrimo medžiaga. Bet kaip tai susiję su mūsų pasaulio materija?
Atsakymas: Mūsų pasaulio materija tau atrodo kieta, skysta arba dujinė. Garuodama ji tavo pojūčiuose tarsi pranyksta, o po to vėl sugrįžta, virsdama drėgme. Taip tu suvoki materijos cirkuliaciją.
Iš tikrųjų kalba eina ne apie materiją, o apie jėgą. Ši jėga veikia mūsų jutimo organus, skaidosi jų prizmėje ir pasirodo kaip materialiojo pasaulio  medžiaga. Toks vaizdas piešiamas mūsų sąmonės ekrane.
Pavyzdžiui, tu negali paliesti oro, įvairių bangų ir daugelio kitų reiškinių. Materialūs jie ar ne? Materialūs. Kokia tai materija? Noras mėgautis. „Tačiau aš negaliu jo paliesti“. Taip, negali. Na ir kas? Juk tavo kūnas – tai gyvūnas, apribotas penkiais jutimo organais ir jais suvokiantis labai siaurą reiškinių spektrą.
Argi galima gamtą vertinti pagal save? Įsivaizduok kokį nors gyvūną, kuris sutvarko pasaulį tik pagal tai, kaip jaučia ir supranta. Argi tai galima vadinti rimtu, objektyviu tyrimu, pagrįstu mokslu?
Pavyzdžiui, tu jauti delne ledo gabalą. Bet štai jis ištirpo ir išgaravo – taip pat ir iš tavo jutimų. Reiškia, tai jau ne materija?
Kabalistai aiškina, kad tavo pasaulį apibrėžia jėga – tik tau ji pasireiškia, tarkim, šalto ledo gabalo pavidalu. Beje, kai kuriems jis visai neatrodys šaltas, ir apskritai, jų pojūčiuose jis bus kitoks.
Buvo sukurtas tik noras mėgautis, gavimo jėga. Po to, vystydamasi, ji pasiekė ketvirtą stadiją – bet tik dėl Šviesos, kuri vis labiau skverbėsi į ją. Kaip sviestas persunkia tešlą, kad ji pasikeistų, įgautų naują formą, taip ir mūsų medžiaga, noras mėgautis, keitėsi veikiami Šviesos, kol iškilo klausimas: kas aš?
Kaip  kilo šis klausimas? Iš palyginimo su Šviesa. „Iš kur aš? Kodėl aš? Kas mane valdo? Kas dar yra manyje?“ Štai ko, iš esmės, klausia kūrinys. Visi mūsų klausimai – tai klausimai apie Kūrėją, kuris slepiasi mumyse. Ir jie kyla veikiami Šviesos. Mes privalome atskleisti Kūrėją  ir prilygti Jam savo savybėmis. Neturime kitos išeities.
Taigi, yra tik jėga ir ta jėga piešia mūsų ekrane realybės paveikslą. Kūrėjas – tai davimo jėga, mes – gavimo jėga, tarp kurių – ekranas. Kas tai yra? Iš kur jis atsirado? Davimo jėga, įsiskverbusi  į gavimo jėgą, sukelia joje ypatingą santykį, norą prilygti davimui. Tai ir yra ekranas.
Taigi, visa realybė – tik dvi jėgos.

Iš 2011 m. kovo 18 d. pamokos tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Tuštuma, kurioje slypi mintis

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Klausimas: Ar tiesa, kad kentėsime iki pat galutinio išsitaisymo?
Atsakymas: Kančia yra neištaisytų savo vietų pojūtis. Kai tik pradėsiu į jas žiūrėti teisingai, nebejausiu jų kaip kančių – pajausiu didelį dėkingumą už tai, kad Šviesa man parodė vietą, kurią galiu ištaisyti.
Kančia – tarytum skausminis signalas. Jeigu susižeidęs nejausčiau skausmo – tai būtų labai pavojinga, nes aš nesigydyčiau! Jei skausmą visgi jaučiu, tai jis (o ne pati žaizda) verčia mane gydytis.
Tad kyla klausimas: skausmas yra gerai ar blogai? Smegenyse galima atjungti tam tikrą nervų centrą ir nebejausi jokio skausmo. Tavo koja degs, o tu net nepajausi. Arba ranka įklius į stakles, o tu net nepastebėsi. Suprantama, kad skausmas – tai pagalba, kuri mums nurodo sugedimą! Todėl mums į jį reikia žiūrėti kaip į išsitaisymo priemonę.

Iš 2011 m. gegužės 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Pasaulinis kongresas „WE!“ Naujajame Džersyje, 2-oji pamoka

Klausimas: Kai stengiamės susijungti, moterų taškai širdyje susijungia tarpusavyje, o vyrų taškai širdyje irgi susijungia tarpusavyje, ar tai nesvarbu?
Atsakymas: Visos sielos susijungia kartu, nes mes – viena siela. Baal Sulamo straipsniuose rašoma, kad pasaulyje egzistuoja tik viena siela, sudaryta iš vyriškosios ir moteriškosios dalių. Šios dvi dalys tarpusavyje sukuria ryšį, kuris suteikia galimybę gimti naujai gyvybei.
Mūsų pasaulyje vyras ir moteris kartu pagimdo savo pratesimą – sūnus ir dukteris. O dvasiniame pasaulyje susijungdami kartu pagimdome naują pakopą irgi vadinamą „sūnumi“ ir „dukra“. Išeina, kad tarp mūsų yra Kūrėjas, kaip pasakyta: „Vyras ir žmona − Šchina tarp jų“, ir galiausiai visi trys susijungia ir tampa viena visuma – tai ir yra kita pakopa.
Tad moterų užduotis tokia pati kaip ir vyrų ir netgi didesnė, juk moteris turi chisaroną (nepripildytą norą). Ji verčia vyrą tobulėti, išeiti iš namų, kad jis uždirbtų, išlaikytų šeimą, kad būtų atsakingas. Tas pats vyksta ir dvasiniame pasaulyje.
Todėl mes, vyrai, labai tikimės, kad moterys prisiims atsakomybę už vyrų tobulėjimą, bus aktyvesnės ir dar labiau mus spaus. Nes noras kyla iš moteriškosios dalies, o realizuojamas – vyrų, tačiau be moterų noro vyrai negali jo išpildyti.
Todėl moterims būtina suvienyti jėgas, kad pareikalautų iš vyrų tikresnio tarpusavio susijungimo, kuris atneš Šviesą moterų norui. Taip mums reikia dirbti kartu.

Iš 2011 m. balandžio 4 d. 2-osios kongreso Naujajame Džersyje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Moteris – permainų vieta

Ypatingas spaudimas

Mūsų jėga – mūsų silpnybėje