Pateikti Pirmadienis, gegužės 23, 2011 dienos įrašai.


Ant netikėtų atradimų slenksčio

Zohar

Klausimas: Pamokos pagal knygą „Zohar“ metu milijonai žmonių žiūri į nesuprantamas raides, klauso nesuprantamų žodžių ir laukia neaišku ko. Ir tai vadinama moksliniu metodu?
Atsakymas: 1. Paprastas žmogus gyvena vadovaudamasis savo instinktais, jam viskas aišku iš prigimties. Taip jį išmokė tėvų namuose.
2. Žmogus, kuris studijavo žemiškus mokslus, žino, kaip elgtis su gamta, remdamasis iš mokslo pasisemtomis žiniomis. Toks yra inžinierinis priėjimas. Pavyzdžiui, mechanikas, elektrikas ar kitos srities specialistas įgijo profesiją, moka dirbti galva arba rankomis, jis darbui turi instrumentų rinkinį, ir taip formuojasi jo santykis su gamta.
Jam neduoda dirbti su kažkuo, ko jis nepažįsta, o patikrinus jo žinias ir patirtį jis priimamas į darbą pagal specialybę. Tarkime, žmogus studijavo mechaniką ir dabar gali remontuoti variklius ar sudėtingesnius įrenginius. Jis darbe naudojasi įgytomis žiniomis, bet jam daugiau ar mažiau aišku, su kuo jis susiduria.
3. Mokslininkas – tas, kuris atskleidžia iki šiol nežinomą dalyką, reiškinius, kurių neįmanoma iš anksto nuspėti. Kartais jam gali kilti tam tikri nujautimai, spėjimai, tam tikros prielaidos, bet tikslių vidinių apibrėžimų nėra. Tai vadinama naujų gamtos reiškinių atskleidimu.
Ir čia kyla klausimas: kaip galiu atskleisti naujus reiškinius? Man reikia jiems nusiteikti, bet ką reiškia „jiems“, jeigu jie nauji? Turiu laukti kažkokių rezultatų, atradimų, nutiksiančių įvykių, ar ne?
Todėl mokslą sudaro dvi dalys. Yra teorija, kai iškeliamos prielaidos, hipotezės, kurios po to tyrimų metu tikrinamos, ir tokiu būdu atsiskleidžia nauji reiškiniai. Tai svarbi mokslo dalis, kuri grindžiama mokslininkų apytikslių įsivaizdavimų apie spėjamus atradimus patikrinimu, juk be to neįmanoma judėti pirmyn.
Bet yra ir kitokių mokslininkų, kurie eina visiškoje tamsoje, be išankstinių teorijų, hipotezių bei spėjimų apie galimus atradimus.
Kabala – tai mokslas, ir mes ja naudojamės visomis čia aprašytomis formomis: ir kaip paprasti žmonės, ir kaip jį studijuojantys specialistai, ir kaip mokslininkai, kurie gali kažkaip įsivaizduoti įvairiausius reiškinius.
Bet čia yra problema: visuose mūsų užsiėmimuose kabalos moksle, nepriklausomai nuo jų lygmens – pradedant paprastų žmonių lygmeniu, kaip kad mūsų pasaulyje, ir baigiant dideliais mokslininkais, nežinančiais, kur jie eina ir ką dabar atskleis gamtoje, – visuose šiuose lygmenyse kabaloje yra tau nežinoma dalis. Ko nežinai? Nežinai kokią savybę, kokį reiškinį tu iš tikro savyje atskleisi, nes tavyje šios savybės nėra! Ir tu netgi negali jos įsivaizduoti!
Juk ją atskleidi suvokimo kli/inde, kurį tu kuri, o reiškinys – tai jau pats indas. Tai reiškia, jog tu niekad negali iš anksto pajausti, kas būtent tau atsiskleis, nes dar niekada šito nejutai ir neturi jokių nuojautų ir net užuominų. Tai naujas kli. Visiškai naujas įspūdis, pojūtis.
Taip vystomės kabalos moksle. Netgi apie pačius paprasčiausius ir mažiausius dalykus ničnieko negalime žinoti iš anksto. Todėl mūsų priėjimas skaitant knygą „Zohar“ yra teisingas. Aš laukiu grąžinančios į šaltinį Šviesos, laukiu mano kelim/norų ištaisymo.
Pavyzdžiui, aš nematau be akinių. Kažkas yra priešais mane, bet man reikia instrumento, kad galėčiau tai išvysti. Užsidedu akinius – ir tada matau kažką naujo.
Todėl, skaitant knygą „Zohar“, žiūrėdami į „negyvas“ raides bei tekstus, kurie mums nieko nesako, turime elgtis, kaip paties aukščiausio lygmens mokslininkai, kurie ruošiasi sau atskleisti kažką visiškai nenuspėjamo.

Iš 2011 m. kovo 15 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuostabus mokslinis nuotykių romanas

Dvasiniam tobulėjimui lengvų vadovėlių nėra

Šviesa – tai egoizmo nuodas

Komentarų nėra

Kabala nereikalauja riboti savęs

Dvasinis darbas

Klausimas: Jūs sakote, kad nebūtina keisti materialaus pasaulio, reikia tik pakilti aukščiau jo ir būti dvasiniame pasaulyje.
Bet, kai tai darau, keičiuosi pats, kartu skatindamas pokyčius mūsų pasaulyje. Vietoj to, kad norėčiau dar didesnio namo, geresnio automobilio, mažinu savo poreikius.
Atsakymas: Iškėlęs sau kokį nors tikslą, pavyzdžiui, tapti Holivudo aktoriumi, tam pašvenčiu visą savo gyvenimą. Nuo šiol man nėra nieko svarbesnio už tai, kas padės pasiekti šį tikslą.
Aš repetuoju, mokausi, darausi plastines operacijas ir daug kitų dalykų. Visa kita nesvarbu. Jeigu tu pakviesi mane kur nors prasiblaškyti, aš pasakysiu: „Palik mane ramybėje, man nėra nieko svarbesnio už šitą tikslą.“ Vadinasi, dėl to, kad turiu materialinį siekį, aš nepalieku šio pasaulio.
Jeigu aš turiu aukštesnį, dar labiau mane pripildantį tikslą, kodėl turiu palikti visa kita? Juk tai reiškia, kad aš laimiu dar daugiau? Argi tai blogai?
Šiame pasaulyje tau nereikia nieko atsisakyti. Jeigu nusistatai sau aukštesnį tikslą, tai visi reikalai savaime, automatiškai susitvarko taip, kad daugelio dalykų, kurie anksčiau atrodė reikalingi, nebesinori.
Kai žmogus kam nors pasišvenčia, visa kita netenka reikšmės. Argi motinai, užsiėmusiai savo kūdikiu, svarbūs kiti dalykai? Viskas, kas jai svarbiausia, sutelkta į jį. Mes taip sukurti.
Kad būtume pusiausvyroje su gamta, turime iš gyvenimo paimti tik tai, ko reikia mūsų gyvūniniam kūnui. Jeigu nori daugiau, tai įmanoma gauti tik dvasiniame pasaulyje. Jei pradedi naudoti savo ego, turintį dvasinę paskirtį, kitu tikslu, tai naudoji jį netinkamai.
Žmogus, esantis dvasiniame pasaulyje, rūpinasi juo, ir materialiuoju pasauliu užsiima tik tiek, kiek jis jį pritraukia.

Iš 2011 m. sausio 4 d. paskaitos auditorijai „Kabala liaudžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus vystymosi pabaigoje

Gyvuliams namuose ne vieta

Iki pasaulio – per teisingą atstumą

Komentarų nėra

Egoistai ir altruistai

Filmai, klipai

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra