Pateikti Ketvirtadienis, 26 gegužės, 2011 dienos įrašai.


Gimti ir užaugti grupėje

Grupė

Pasaulinis kongresas „NOI“ Romoje, antroji pamoka

Darbas grupėje yra labai svarbus. Be grupės neįmanoma judėti pirmyn. Teorinės pirminių šaltinių studijos niekaip nepadės žmogui, juk dėl to jis nesikeičia.
Jam būtina įsitraukti į „laboratoriją“: dirbti grupėje, būti jos veikiamam, kartas nuo karto nulenkti galvą ir išaukštinti ją savo akyse, kad draugai darytų jam įtaką. O kartais – atvirkščiai, išaukštinti save davimu grupei, matant draugus kaip mažesnius. Taip ir vyksta darbas, abipusiai ir paeiliui, atsižvelgiant į tai, kokia jėga žmogus apsiginkluoja.
Mano būsima siela – tai „pasipriešinimas“ bendroje dvasinėje schemoje, išsidėstęs tarp „pliuso“ ir „minuso“. Kartais veikiu grupėje, remdamasi savo teigiama jėga, o kartais – neigiama. Ir atitinkamai kartais gaunu iš grupės papildomai teigiamos jėgos, o kartais – neigiamos.
Taip ir vystosi mano „rezistorius“ (R), tapdamas vis artimesnis grupei, įsiliedamas į ją, kol tapsiu jos vidine dalimi.
Įsiliejęs į grupę, tampu panašus į sėklos lašą gimdoje ir pradedu ten vystytis. Jeigu su visu pradiniu savo egoizmu galiu anuliuoti save grupėje kaip jos integrali dalis, vadinuosi „embrionu“.
Ir iš karto mano egoistinis noras auga pagal eksponentę. Taip išgyvenu vystymosi etapus, atsižadėdamas savęs dėl grupės.
1. Pirmasis etapas vadinasi: „devyni atsiradimo mėnesiai“. Tai pirmoji vystymosi dalis, kurios pabaigoje gimstu.
2. Tuomet prasideda antroji dalis: mano egoizmas išauga dar labiau, aš dar smarkiau ir jau aktyviai anuliuoju save prieš grupę: dirbu dėl davimo kitiems. Tai „vaikystės“ laikotarpis, mažoji būsena, kuri vadinasi „dvejų metų maitinimas“.
3. Toliau pereinu prie trečiosios egoistinio vystymosi dalies ir pasiekiu „trylikos metų“ etapą.
4. Nuo šio taško galiu palaipsniui panaudoti visą savo egoizmą davimui, kol tapsiu visapusiu žmogumi (Adomu) – nuo 20 metų ir toliau.
Visą šį kelią nueinu per egoizmą, besivystantį mano veiksmų eigoje, kurie atvaizduoja laiko (t) skalę brėžinyje.
Tokiu būdu įsiliejimas į grupę, o paskui – į visą pasaulį, kai jis ims iš mūsų pavyzdį ir pradės vystytis tokiu pačiu būdu, tai ir yra praktinis kabalos mokslo išpildymas.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. antrosios kongreso „NOI!“ pamokos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Jojantis ant asilo Žmogus

Jeigu nepavyko čia – nepavyks niekur

Sielos ledynmečio pabaiga

Komentarų nėra

Svarbiausia – vienybė, visa kita prisidės

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Ar turime pradėti išsitaisymą nuo gyvūninės pakopos – apriboti vartojimą iki gyvybiškai būtino?
Atsakymas: Ne. Svarbiausia neriboti gamtos išteklių naudojimą. Mes netgi nežinome, kaip save apriboti.
Tai turi ateiti natūraliai, savaime. Jeigu mano galva „debesyse“, atsukta į dvasingumą, tai aš natūraliai naudoju tiek, kiek reikia egzistavimui. Visiškai nereikia išdalinti visiems kortelių minimaliam maisto racionui ir žygio lovai. Kalba visiškai ne apie tai.
Mes kartu dirbame, kad susijungtume tarpusavyje ir sukurtume integralią sistemą, panašią į esančią visuose gamtos lygmenyse. Žmogaus  lygmuo duotas būtent tam, kad patys sukonstruotume tą sistemą. Jeigu ją sukuriame, tai, žinoma, teisingai naudojamės visais gamtiniais turtais, atsižvelgdami į tai, kiek gyvybiškai būtina.
Asketizmas, žaliųjų judėjimai, vegetarizmas – visa tai niekada nebus sėkminga. Atvirkščiai, mes turime galvoti tik apie mūsų vidinę struktūrą, apie teisingą ryšį tarp mūsų Žmogus lygmenyje, tada susibalansuos visi kiti mūsų ryšiai su negyvuoju, augaliniu ir gyvūniniu lygmeniu.

Iš 2011 m. gegužės 1 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala nereikalauja riboti savęs

Gyvuliams namuose ne vieta

Iki pasaulio – per teisingą atstumą

1 komentaras