Pateikti Sekmadienis, gegužės 29, 2011 dienos įrašai.


Kaip tapsime lygūs, jeigu esame skirtingi?

Grupė, Platinimas, Viena siela

Pasaulinis kongresas „NOI“, Roma, 2-oji pamoka

Žmonijai iškilo didžiulė problema dėl socialinės sistemos. Teisinga visuomenė – tai visuomenė, kurioje visi lygūs, tačiau bėda ta, kad visi iš prigimties skirtingi, tad neprasminga kurti mums vienodas sąlygas: 8 valandų darbo dieną, vienodą atlyginimą ir t. t.
Dėl prigimtinių skirtumų vienam to maža, o kitam – per daug. Jeigu aš tinginys, man per sunku dirbti kasdien po 8 valandas, o veikliam ir energingam žmogui tai nekelia sunkumų.
Kodėl gi taikyti mums lygybę? Kaip sukurti teisingą visuomenę? Žmonės jau seniai to siekia, tad jei būtų buvusi tokia galimybė, jau būtume sukūrę gerą, stiprią struktūrą. Bet nepavyksta. Gamta neleidžia mums būti lygiems.
Kodėl nuo pat pradžių skiriamės vienas nuo kito, esame priešingi vienas kitam, negalime susigyventi? Kiekvienas iš mūsų turime savus skonius, jėgas, sąlygas, sugebėjimus, įgimtas savybes, požiūrį į gyvenimą, todėl nesuprantame vienas kito.
Iš tikrųjų nesugebėsime įvesti lygybės. Atrodytų, visuomenė, kurioje visi lygūs, galėtų išgelbėti mus nuo karų ir bėdų, bet tai neįeina į Gamtos planus. Jos planas – priversti mus įsisąmoninti faktą, kad niekada ir niekur nebūsime tarp savęs lygūs. Niekada negalėsime kuo nors po lygiai pasidalyti. Jeigu šiandien tai padarytume, tai rytoj pradėtume kariauti.
Lygus padalijimas buvo išmėgintas Rusijoje, Izraelio kibucuose, ir šitie mėginimai žlugo. Gamta nori, kad su visa savo egoistine jėga perkeistume save pagal jos – visiško davimo – pavyzdį. Tada man bus nesvarbu, kas kiek uždirba – svarbiausia, kad aš duodu maksimumą, šimtą procentų. Tai ne „vienodas ir teisingas“ padalijimas, o padalijimas be jokio patikrinimo.
Tokiu atveju kiekvienas gauna pagal savo išsivystymo lygį, kiek jam reikia. O galiausiai žmogus išsivystys iki tokio lygio, kada gaus lygiai tiek, kiek jam reikia pragyventi, o toliau iš visos širdies tarnaus kitiems, be jokių patikrinimų: kam būtent ir kiek.
Štai kodėl žmonės nesupranta, kai aiškiname jiems, ką sako kabala apie žmonijos ateitį. Tai atrodo per daug fantastiškai, per daug nerealiai. Bet kitaip žmonių visuomenė negalės egzistuoti, juk bet koks kitas paskirstymas neteisingas. Aš negaliu išmatuoti kiekvieno pastangų lyginamojo svorio, kad nuspręsčiau, kiek jis nusipelno. Gamta niekada neleis tokiu būdu suderinti žmoguje dvi jėgas: teigiamą ir neigiamą.
Siekdami įgyvendinti, kas užsibrėžta, privalome platinti kabalos mokslą pagal visiškai kitą sistemą. Kol kas mums reikia susivienyti grupėse, kurios sudarytos iš žmonių, jau gavusių norą, poreikį tam ir suprantančių, kad kito kelio nėra, kadangi tokia Gamtos valia. Šiuose žmonėse yra dvi jėgos: nuosavo egoizmo ir Kūrėjo – kibirkštis, stumianti vystytis teigiama kryptimi. Kai dvi šitos jėgos susitinka žmoguje, jis pradeda girdėti, jis sugeba įsisavinti tai, ką kalba kabalos mokslas.
Procesas vyksta palaipsniui, žmogaus vidinio vystymosi tempu. Mes pereiname negyvąjį, augalinį, gyvūninį, žmogaus lygį, ir veiksmo eigoje mūsų viduje vis stipriau susiduria dvi jėgos, tarp kurių mes sukuriame pasipriešinimą, „rezistorių“. Patalpinę tarp jų savo jausmus ir protą, mes išsilaikome jų priešpriešoje: iš vienos pusės pažabojame savo egoizmo jėgą, o iš kitos pradeda veikti davimo jėga. Išnaudodami abi tas jėgas kartu, veikiame aplinkoje ir tada save jaučiame kaip „rezistorių grandinėje“, kaip pasipriešinimą bendroje sistemoje, jos besivystančią dalį.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. 2-osios pamokos kongrese „NOI“, Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Sveikos visuomenės paslaptis

Lygybė bendroje šeimoje

Ką vadinsime žmogumi?

Komentarų nėra

Nuo viršūnės prie viršūnės

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kaip padėti tiems draugams, kurie išeina iš grupės?
Atsakymas: Reikia padėti jiems suprasti, jog visas blogis mums atsiskleidžia tikslingai. O mes susitelkiame į blogą pojūtį ir nieko be jo nematome. Tačiau reikia išsiaiškinti blogio šaltinį: iš kur jis ateina ir kodėl, ką tokiu būdu nori manyje pažadinti?
Bet kai atsikleidžia blogis, žmogus viską pamiršta. Galiu prisipažinti, jog su manimi vyksta tas pats, nežiūrint į visą mano 30-ties metų patirtį kabaloje. Juk atsiskleidžia nauja, kita pakopa. Apie tai pasakyta: „Nėra teisuolio žemėje, kuris būtų įvykdęs priesaką prieš tai nenusidėjęs“. Pradžioje nusidedi, kitaip sakant, tavyje išsitrina visi ankstesni pasiekimai ir tu esi išmetamas į šį pasaulį tarytum neegzistuotų jokio dvasinio pasaulio.
Apie kabalistą Šimoną parašyta, jog prieš pakildamas į Galutinio išsitaisymo pakopą, jis taip nukrito, jog pasijuto esąs paprastas turgaus prekeivis Šimonas. Tai reiškia, jog žmogus nukrenta ir jaučia tik blogį – nei Kūrėjo, nei dvasinio pasaulio. Todėl šis pasaulis ir egzistuoja, nes esame priversti kaskart nusileisti į jį.
Net jeigu esi ant aukštų Acilut pasaulio pakopų, tarp pakopų krenti iki pat šio pasaulio, iki tokio gyvūninio lygmens, kaip kad visi žmonės, – ir vėl pradedi kopti viršun.
Todėl žmogui reikia paaiškinti, jog visi mūsų pojūčiai duodami iš aukščiau su tam tikru tikslu. Ir jeigu jam atsiskleidžia blogis bei neapykanta kitų atžvilgiu – tai ir yra tas pats Sinajaus (sina/neapykanta) kalnas, į kurį turime pakilti. Viskas atsiskleidžia tik dėl tikslo, ir niekas nevyksta atsitiktinai.
Kokia prasmė taip sau duoti mums visokius išgyvenimus – meilę kam nors ar neapykantą? Visi priklausome vienam procesui, o visos problemos bei karai, vykstantys pasaulyje, duoti tiktai tam, kad atskleistų mūsų sudužimo vietą ir įpareigotų mus ją ištaisyti.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Kaip išeiti iš aklavietės

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Komentarų nėra