Video klipas rusų k.

Pasaulinis kongresas „NOI“ Romoje, antroji pamoka

Darbas grupėje yra labai svarbus. Be grupės neįmanoma judėti pirmyn. Teorinės pirminių šaltinių studijos niekaip nepadės žmogui, juk dėl to jis nesikeičia.
Jam būtina įsitraukti į „laboratoriją“: dirbti grupėje, būti jos veikiamam, kartas nuo karto nulenkti galvą ir išaukštinti ją savo akyse, kad draugai darytų jam įtaką. O kartais – atvirkščiai, išaukštinti save davimu grupei, matant draugus kaip mažesnius. Taip ir vyksta darbas, abipusiai ir paeiliui, atsižvelgiant į tai, kokia jėga žmogus apsiginkluoja.
Mano būsima siela – tai „pasipriešinimas“ bendroje dvasinėje schemoje, išsidėstęs tarp „pliuso“ ir „minuso“. Kartais veikiu grupėje, remdamasi savo teigiama jėga, o kartais – neigiama. Ir atitinkamai kartais gaunu iš grupės papildomai teigiamos jėgos, o kartais – neigiamos.
Taip ir vystosi mano „rezistorius“ (R), tapdamas vis artimesnis grupei, įsiliedamas į ją, kol tapsiu jos vidine dalimi.
Įsiliejęs į grupę, tampu panašus į sėklos lašą gimdoje ir pradedu ten vystytis. Jeigu su visu pradiniu savo egoizmu galiu anuliuoti save grupėje kaip jos integrali dalis, vadinuosi „embrionu“.
Ir iš karto mano egoistinis noras auga pagal eksponentę. Taip išgyvenu vystymosi etapus, atsižadėdamas savęs dėl grupės.
1. Pirmasis etapas vadinasi: „devyni atsiradimo mėnesiai“. Tai pirmoji vystymosi dalis, kurios pabaigoje gimstu.
2. Tuomet prasideda antroji dalis: mano egoizmas išauga dar labiau, aš dar smarkiau ir jau aktyviai anuliuoju save prieš grupę: dirbu dėl davimo kitiems. Tai „vaikystės“ laikotarpis, mažoji būsena, kuri vadinasi „dvejų metų maitinimas“.
3. Toliau pereinu prie trečiosios egoistinio vystymosi dalies ir pasiekiu „trylikos metų“ etapą.
4. Nuo šio taško galiu palaipsniui panaudoti visą savo egoizmą davimui, kol tapsiu visapusiu žmogumi (Adomu) – nuo 20 metų ir toliau.
Visą šį kelią nueinu per egoizmą, besivystantį mano veiksmų eigoje, kurie atvaizduoja laiko (t) skalę brėžinyje.
Tokiu būdu įsiliejimas į grupę, o paskui – į visą pasaulį, kai jis ims iš mūsų pavyzdį ir pradės vystytis tokiu pačiu būdu, tai ir yra praktinis kabalos mokslo išpildymas.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. antrosios kongreso „NOI!“ pamokos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Jojantis ant asilo Žmogus

Jeigu nepavyko čia – nepavyks niekur

Sielos ledynmečio pabaiga

Klausimas: Ar turime pradėti išsitaisymą nuo gyvūninės pakopos – apriboti vartojimą iki gyvybiškai būtino?
Atsakymas: Ne. Svarbiausia neriboti gamtos išteklių naudojimą. Mes netgi nežinome, kaip save apriboti.
Tai turi ateiti natūraliai, savaime. Jeigu mano galva „debesyse“, atsukta į dvasingumą, tai aš natūraliai naudoju tiek, kiek reikia egzistavimui. Visiškai nereikia išdalinti visiems kortelių minimaliam maisto racionui ir žygio lovai. Kalba visiškai ne apie tai.
Mes kartu dirbame, kad susijungtume tarpusavyje ir sukurtume integralią sistemą, panašią į esančią visuose gamtos lygmenyse. Žmogaus  lygmuo duotas būtent tam, kad patys sukonstruotume tą sistemą. Jeigu ją sukuriame, tai, žinoma, teisingai naudojamės visais gamtiniais turtais, atsižvelgdami į tai, kiek gyvybiškai būtina.
Asketizmas, žaliųjų judėjimai, vegetarizmas – visa tai niekada nebus sėkminga. Atvirkščiai, mes turime galvoti tik apie mūsų vidinę struktūrą, apie teisingą ryšį tarp mūsų Žmogus lygmenyje, tada susibalansuos visi kiti mūsų ryšiai su negyvuoju, augaliniu ir gyvūniniu lygmeniu.

Iš 2011 m. gegužės 1 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala nereikalauja riboti savęs

Gyvuliams namuose ne vieta

Iki pasaulio – per teisingą atstumą

Klausimas iš Maskvos: Ką reiškia norėti susijungti? Kas yra vienybės jausmas?
Atsakymas: Tikriausiai šie klausimai kyla mūsų Maskvos grupei dėl artėjančio kongreso Maskvoje: „Ką reiškia susijungti? Dėl ko? Kodėl organizuojame šį kongresą?“ Klausimas teisingas.
Vardan ko susijungti? Tiesą sakant, šito negalima paaiškinti. Jeigu žmoguje yra rešimo (informacinis genas), likęs jame iš vienybės, kurioje bendrame nore jis kažkada buvo, atskleidė jame Kūrėją ir pametė šį jausmą, o dabar šis rešimo bunda vėl, tai jis nori grįžti į šią būseną: „Noriu aš!“
Sakykime, kai kurie žmonės mėgsta valgyti varles. Ką padarysi… Aš neturiu tokio noro, o jiems tai – dangiškas malonumas. Lygiai taip pat kyla dvasingumo noras, jisai prabunda – ir viskas.  Ką padarysi?…Vienam kyla varlių, kitam – dvasingumo noras. Jisai pabunda iš vidaus ir nuo mūsų nepriklauso.
Kodėl kai kam kyla noras valgyti varles? Todėl, kad kartą jis paragavo, pajuto malonų skonį, priprato prie jo, buvo atitinkamai auklėjamas – ir nori to.
O kitas kažkada buvo dvasingume, jame liko rešimo – ir dabar jis bunda.
Todėl žmonėms, kuriuose nėra rešimo iš dvasinės būklės, neįmanoma paaiškinti, koks vienybės jausmas. Bet galima jiems parodyti, kad verta susijungti vienam su kitu, kadangi kartu išeisime iš bendros krizės, ir todėl jiems taip pat verta prisijungti prie tų, kurie ruošiasi ištaisyti dabartinę pasaulio būklę. Nes jie irgi išlošia.
Tai mes turime sakyti liaudžiai. Juk jie nesupranta, ką reiškia dvasingumas. Kūrėjas, susiliejimas, susivienijimas, pasiekimas tobulybės, amžinybės, harmonijos su gamta, aukštesniosios sferos… Tai nieko jiems neako: „Palik mane ramybėje! Duok man ką nors šiame gyvenime: ramybę, saugumą, sveikatos, o daugiau man nieko nereikia!“ Kiekvienas kalba, vadovaudamasis savo noru.
Bet tokiam žmogui reikia parodyti, kad savo noro jis taip pat negalės patenkinti, jeigu nesieks kartu su visais susijungti, juk šito reikalauja globali, integrali gamta. Turime kuo remtis, kaip tai paaiškinti.
Todėl sakai jam, kad pasaulis reikalauja susijungti, gamta reikalauja vienybės. Tu kalbi su žmogumi jo lygiu, o ne pasakoji apie Kūrėją ir dvasingumą. Neturėdamas išeities, jis taip pat prisijungs. Bet į visus reikia kreiptis, atsižvelgiant į jų norus.

Iš 2011 m. gegužės 11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulumui svarbus kiekvienas

Tokie skirtingi…

Nelinkėk kitam pikto

Klausimas: Kaip galime padidinti mūsų judėjimo į priekį tempą? Nuo ko tai priklauso?
Atsakymas: Pirma, kas lemia teisingą judėjimo į priekį tempą, tai mano gebėjimas nuolatos jausti tą vidinę sistemą, kurioje visi mano draugai grupėje yra susivieniję. Tik aš vienas nesu šiame ryšyje ir turiu nuspręsti, kad privalau susijungti su jais ir atskleisti ištaisymo jėgą.
Po to turiu patikrinti visus savo norus ir mintis, kad suprasčiau, ar sugebėsiu it voras apipinti visus mus tūkstančiais voratinklio siūlelių, idant kuo stipriau susiečiau save su draugais.
Klausimas: O kas diktuoja tempą?
Atsakymas: Tempą lemia tavo pastangos. Juk akimirka, kurioje baigiamas dvasinis veiksmas, tampa kito veiksmo pradžia. Dvasiniame pasaulyje nėra pertrūkių.

Ištrauka iš 2011 m. kovo 11 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbu kokybė

Kaip tapti didvyriu

Dėl ko aš stengiuosi ir ką randu?

Kiekvienas iš mūsų jaučiasi ypatingas, išskirtinis, tarsi tik jis vienas egzistuotų pasaulyje ir visas pasaulis būtų skirtas jam.
Vystantis kartoms kiekvienas vis labiau išsiskiria, egoizmas auga ir reikalauja iš žmogaus originalumo, reikalauja jaustis „pasaulio bamba“.
Pavydas, aistra, garbė verčia mus savo akyse atrodyti aukščiau už kitus. Atsisakome šito tik iš nevilties arba tingumo – juk norint kažką pasiekti reikalinga nuolatinė kova. Tačiau pats noras, pats potraukis įsitvirtinti aukščiau visų kaip ir anksčiau dega žmoguje.
Matome, kad tik savo išskirtinumo suvokimas pažadina žmones „kabarotis vienas ant kito“, eiti per galvas, statant žmonių piramidę nuo valdovų viršuje iki pačių mažiausių apačioje.
Viskas priklauso nuo to, kiek žmogus pasižymi savo išskirtinumu, taip pat nuo sąlygų, nuo savybių, su kuriomis gimė, ir nuo savybių, kurias vystydamasis gavo iš aplinkos.
Vienaip ar kitaip, žmonės galiausiai kažko pasiekia visuomenėje tik pasitelkdami savo išskirtinumą. Ši savybė ateina iš Kūrėjo: Jis yra vienas ir todėl kiekvienas iš mūsų, atsiskyręs nuo bendrojo noro, kuris buvo sukurtas Kūrėjo, taip pat jaučiasi esąs vienintelis.
Mes panašūs į holografinį paveikslą, kurio kiekviena dalis apima visumą. Anksčiau buvome viena siela, panaši į Kūrėją, bet paskui ji sudužo į dalis ir dabar kiekvienoje jos dalyje slypi viena bendros sielos forma, tik priešingame pavidalu − taip yra dėl sudužimo.
Manyje slypi vientisa visos pirminės sielos forma, ir todėl spaudžiant sudužimo jėgai jaučiuosi vientisas ir reikalauju sau viso pasaulio, o be to dar ir Kūrėjo. Kas be manęs gali turėti reikšmę?
Todėl mūsų saviraiška šiame pasaulyje grindžiama tik kiekvieno turima išskirtinumo savybe. Įprastas dalykas: kur nukreipiu visus savo norus, mintis ir gabumus? Nukreipiu ten, kur tapčiau dar unikalesnis ir ypatingesnis.
Kiekvienas juda šia linkme pagal savo jėgas, savybes, atsižvelgdamas į savo tingumą ir tai, kaip jį stiprina aplinka.
Svarbiausia čia – kieno labui naudoju savąjį „Aš“, visas savo savybes, o apskritai – savo išskirtinumą? Jeigu aš – pasaulio unikumas, tai dėl ko veikiu? Galiausiai žmogui ateina sprendimas, kad teisingai naudoti save – reiškia tarnauti pasauliui, kaip Kūrėjas. Tuomet jis tampa panašiu į Kūrėją Žmogumi, o pasaulis virsta Kūrėjo ir kūrinio susitikimo vieta. Čia jie susijungia, susilieja vienas su kitu tarnaudami visoms sieloms.
Iš čia matome, kad išskirtinumo savybė gali suvaidinti dvejopą vaidmenį: iš pradžių žmogus it Napoleonas siekia užkariauti visą pasaulį ir išnaudoti jį savo nuožiūra, priešingai Kūrėjui – ir galiausiai atskleidžia būtinybę pakeisti save ir įgyti panašumą su Kūrėju. Išskirtinumas naudojamas arba dėl savęs, arba dėl artimo – tai ir surikiuoja žmones į vietas dvasinėje skalėje.

Iš 2011 m. gegužės 17 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Individualumas – susiliejant

Kaip tapti neatsiejama visumos dalimi?

Individualumas – būtent dvasiniame pasaulyje

Baal Sulamas. „Išminties vaisiai. Laiškai“, 70 p., 19 laiškas: Ne iš karto žmogus tampa pasiruošęs aukščiausiam susiliejimui su Kūrėju, o palaipsniui, kaip pasakyta: „Tik gėris ir gailestingumas persekioja mane“.
Todėl formuoja siekius, esančius susiliejimo pradžia, kaip pasakyta: „Teisuolis ir bloga jam“. Bloga dėl to, kad Kūrėjas nenori susilieti su juo.
Ir todėl žmogus savo siekiuose ir ilgesyje nejaučia susiliejimui būtinos meilės, yra kančiose, kurios ateityje pavirs susiliejimo malone.
Klausimas: Kaip siekti ryšio su Kūrėju, išgyvenant kančių, kurias Jis siunčia, būsenas?
Atsakymas: Kūrėjas nesiunčia kančių. Iš Jo kyla tiktai gėris, bet aš savo egoizme Jo gerą poziciją jaučiu priešingai – kaip kančias. Bet būtent jos yra žadintojos, būtinos tikslui – mano egoizmo pakeitimui į davimą – pasiekti. Tada kančios virsta malonumais.
Todėl niekas nesikeičia, išskyrus mano santykį su pasauliu, kaip pasakyta: „Ir valgysi tą patį“. – Tu pakeitei save, savo santykį su tuo, kas vyksta, pakilai aukščiau savo noro pasitenkinti, tada vietoje kančių jauti malonumą.
Kažkada siekei įsivaizduojamo pripildymo, o dabar tavasis Kūrėjo siekis, ilgesys ir kančia virsta pilnatve, juk be to nieko nenori – tik trokšti Jo, o tai jau pripildymas.

Iš 2011 m. gegužės 1 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Pabudimo pradžia

Kai man blogai

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Klausimas: Pamokos pagal knygą „Zohar“ metu milijonai žmonių žiūri į nesuprantamas raides, klauso nesuprantamų žodžių ir laukia neaišku ko. Ir tai vadinama moksliniu metodu?
Atsakymas: 1. Paprastas žmogus gyvena vadovaudamasis savo instinktais, jam viskas aišku iš prigimties. Taip jį išmokė tėvų namuose.
2. Žmogus, kuris studijavo žemiškus mokslus, žino, kaip elgtis su gamta, remdamasis iš mokslo pasisemtomis žiniomis. Toks yra inžinierinis priėjimas. Pavyzdžiui, mechanikas, elektrikas ar kitos srities specialistas įgijo profesiją, moka dirbti galva arba rankomis, jis darbui turi instrumentų rinkinį, ir taip formuojasi jo santykis su gamta.
Jam neduoda dirbti su kažkuo, ko jis nepažįsta, o patikrinus jo žinias ir patirtį jis priimamas į darbą pagal specialybę. Tarkime, žmogus studijavo mechaniką ir dabar gali remontuoti variklius ar sudėtingesnius įrenginius. Jis darbe naudojasi įgytomis žiniomis, bet jam daugiau ar mažiau aišku, su kuo jis susiduria.
3. Mokslininkas – tas, kuris atskleidžia iki šiol nežinomą dalyką, reiškinius, kurių neįmanoma iš anksto nuspėti. Kartais jam gali kilti tam tikri nujautimai, spėjimai, tam tikros prielaidos, bet tikslių vidinių apibrėžimų nėra. Tai vadinama naujų gamtos reiškinių atskleidimu.
Ir čia kyla klausimas: kaip galiu atskleisti naujus reiškinius? Man reikia jiems nusiteikti, bet ką reiškia „jiems“, jeigu jie nauji? Turiu laukti kažkokių rezultatų, atradimų, nutiksiančių įvykių, ar ne?
Todėl mokslą sudaro dvi dalys. Yra teorija, kai iškeliamos prielaidos, hipotezės, kurios po to tyrimų metu tikrinamos, ir tokiu būdu atsiskleidžia nauji reiškiniai. Tai svarbi mokslo dalis, kuri grindžiama mokslininkų apytikslių įsivaizdavimų apie spėjamus atradimus patikrinimu, juk be to neįmanoma judėti pirmyn.
Bet yra ir kitokių mokslininkų, kurie eina visiškoje tamsoje, be išankstinių teorijų, hipotezių bei spėjimų apie galimus atradimus.
Kabala – tai mokslas, ir mes ja naudojamės visomis čia aprašytomis formomis: ir kaip paprasti žmonės, ir kaip jį studijuojantys specialistai, ir kaip mokslininkai, kurie gali kažkaip įsivaizduoti įvairiausius reiškinius.
Bet čia yra problema: visuose mūsų užsiėmimuose kabalos moksle, nepriklausomai nuo jų lygmens – pradedant paprastų žmonių lygmeniu, kaip kad mūsų pasaulyje, ir baigiant dideliais mokslininkais, nežinančiais, kur jie eina ir ką dabar atskleis gamtoje, – visuose šiuose lygmenyse kabaloje yra tau nežinoma dalis. Ko nežinai? Nežinai kokią savybę, kokį reiškinį tu iš tikro savyje atskleisi, nes tavyje šios savybės nėra! Ir tu netgi negali jos įsivaizduoti!
Juk ją atskleidi suvokimo kli/inde, kurį tu kuri, o reiškinys – tai jau pats indas. Tai reiškia, jog tu niekad negali iš anksto pajausti, kas būtent tau atsiskleis, nes dar niekada šito nejutai ir neturi jokių nuojautų ir net užuominų. Tai naujas kli. Visiškai naujas įspūdis, pojūtis.
Taip vystomės kabalos moksle. Netgi apie pačius paprasčiausius ir mažiausius dalykus ničnieko negalime žinoti iš anksto. Todėl mūsų priėjimas skaitant knygą „Zohar“ yra teisingas. Aš laukiu grąžinančios į šaltinį Šviesos, laukiu mano kelim/norų ištaisymo.
Pavyzdžiui, aš nematau be akinių. Kažkas yra priešais mane, bet man reikia instrumento, kad galėčiau tai išvysti. Užsidedu akinius – ir tada matau kažką naujo.
Todėl, skaitant knygą „Zohar“, žiūrėdami į „negyvas“ raides bei tekstus, kurie mums nieko nesako, turime elgtis, kaip paties aukščiausio lygmens mokslininkai, kurie ruošiasi sau atskleisti kažką visiškai nenuspėjamo.

Iš 2011 m. kovo 15 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuostabus mokslinis nuotykių romanas

Dvasiniam tobulėjimui lengvų vadovėlių nėra

Šviesa – tai egoizmo nuodas

Klausimas: Jūs sakote, kad nebūtina keisti materialaus pasaulio, reikia tik pakilti aukščiau jo ir būti dvasiniame pasaulyje.
Bet, kai tai darau, keičiuosi pats, kartu skatindamas pokyčius mūsų pasaulyje. Vietoj to, kad norėčiau dar didesnio namo, geresnio automobilio, mažinu savo poreikius.
Atsakymas: Iškėlęs sau kokį nors tikslą, pavyzdžiui, tapti Holivudo aktoriumi, tam pašvenčiu visą savo gyvenimą. Nuo šiol man nėra nieko svarbesnio už tai, kas padės pasiekti šį tikslą.
Aš repetuoju, mokausi, darausi plastines operacijas ir daug kitų dalykų. Visa kita nesvarbu. Jeigu tu pakviesi mane kur nors prasiblaškyti, aš pasakysiu: „Palik mane ramybėje, man nėra nieko svarbesnio už šitą tikslą.“ Vadinasi, dėl to, kad turiu materialinį siekį, aš nepalieku šio pasaulio.
Jeigu aš turiu aukštesnį, dar labiau mane pripildantį tikslą, kodėl turiu palikti visa kita? Juk tai reiškia, kad aš laimiu dar daugiau? Argi tai blogai?
Šiame pasaulyje tau nereikia nieko atsisakyti. Jeigu nusistatai sau aukštesnį tikslą, tai visi reikalai savaime, automatiškai susitvarko taip, kad daugelio dalykų, kurie anksčiau atrodė reikalingi, nebesinori.
Kai žmogus kam nors pasišvenčia, visa kita netenka reikšmės. Argi motinai, užsiėmusiai savo kūdikiu, svarbūs kiti dalykai? Viskas, kas jai svarbiausia, sutelkta į jį. Mes taip sukurti.
Kad būtume pusiausvyroje su gamta, turime iš gyvenimo paimti tik tai, ko reikia mūsų gyvūniniam kūnui. Jeigu nori daugiau, tai įmanoma gauti tik dvasiniame pasaulyje. Jei pradedi naudoti savo ego, turintį dvasinę paskirtį, kitu tikslu, tai naudoji jį netinkamai.
Žmogus, esantis dvasiniame pasaulyje, rūpinasi juo, ir materialiuoju pasauliu užsiima tik tiek, kiek jis jį pritraukia.

Iš 2011 m. sausio 4 d. paskaitos auditorijai „Kabala liaudžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus vystymosi pabaigoje

Gyvuliams namuose ne vieta

Iki pasaulio – per teisingą atstumą