Šiuolaikinis pasaulis sparčiai grimzta į dugną. Mes naikiname gamtą, sekiname jos išteklius, baigiame griauti visas žmogiškosios visuomenės gyvenimo sritis ir nesustojame. Nebodami nieko, vis bandome judėti ta pačia egoistine kryptimi.
Jeigu neturi taško širdyje, jeigu nepritrauki Šviesos, tuomet neturi galimybės palyginti, kad rastum problemą savyje. Tu veiki tarsi mašina, prie kurios prijungtas vienintelis elektros laidas. Lygiai taip šokinėja mechaninis triušis, nesijaudindamas, kad kiekvienas jo šuolis baigiasi kritimu. Jeigu nėra jėgos, kuri parodytų man blogį, aš nesuvokiu blogio: „Na, nieko, neišėjo šiandien – išeis rytoj.“
Tokia „pasaulio taisytojų“ problema, apie kurias rašo Baal Sulamas. Kalba eina apie dvasinį supratimą, kylantį iš to, kad malonumas, Šviesa, niekada nepasilieka mūsų egoistiniame nore. Mes nuolatos siekiame malonumo, bandome kažką padaryti, tačiau niekas negelbsti. Ir nepadės, juk mes priešingi Šviesai ir to nejaučiame.
Vos prisiliečiame prie noro, malonumas tuoj pat dingsta, reikia jo ieškoti iš naujo, kad nors trumpam susiliestų Šviesa ir noras. Tik dėl šios akimirkos gyvenu.
Jei tik pamatytumėte šį procesą iš šono: noras – trupinėlis malonumo, noras – trupinėlis malonumo… Kad prisiliesčiau prie jo, aš nuolatos mechaniškai „spaudžiu mygtuką“ kaip bandomasis gyvūnas, kuris neturi kito pasirinkimo. Tai ir yra mūsų gyvenimas, kuris nieko nemoko tūkstančių vystymosi metų bėgyje.
Tokiu būdu „pasaulio taisytojai“ – tai labai gilus filosofinis suvokimas. Tai tikra, egoistinė, vienintelė egzistuojanti vystymosi forma. Ši savybė įsišaknijusi mūsų prigimtyje, ir niekur nedingsi.
Tik jeigu žmoguje pabunda taškas širdyje ir jis pradeda teisingai vystytis, varomas savo naujo noro, jis įgyja jėgą, atsveriančią noro ir malonumo mechaniką, – Šviesą. Šviesa pabudina pojūtį, kad jam trūksta trečiojo elemento – naujo ketinimo, išskaičiavimo, ekrano.
Svarbiausia šiame ieškojime tai, kad ji žmoguje nukreipta prieš „pasaulio taisytojus“. Pasirodo, yra kažkas aukščiau tavęs, kuris sukuria trūkumą ir pats jį ištaiso.
Štai kokį procesą turime pereiti. Dar pamatysime jo pasekmes žmogaus vystymuisi. Kaip rašo Baal Sulamas, kiekvienas laukia, kad kiti pripažintų savo neteisumą ir jo teisumą. Tačiau niekada taip nenutiks – kiekvienas liks su savo nuomone. Visa žmonija eis šiuo keliu: konfliktuojančios šalys laikysis iki galo. Nėra išeities, jis atves mus prie karo ir susinaikinimo.
Jeigu šiam procesui nepriešpastatysime kabalos mokslo platinimo, kivirčams pabaigos nebus. Klausimas tik toks: ar išgirs mus, kol prasidės masinis naikinimas, ar po jo, kai iš žmonijos liks tik mažoji dalis.
Išsitaisymas vis tiek įvyks pagal kabalos metodiką, tik ar turės praūžti katastrofos, žūti milijardai ir likusieji gyventi ekstremaliomis sąlygomis, kad įsiklaustų į šią metodiką ir pradėtų ją įgyvendinti, varomi siaubingų kančių? O gal pavyks išaiškinti pasauliui šią metodiką, kol nepriėjome iki kraštutinumų?

Iš 2011 m. gegužės 4 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Duoti krizei atkirtį

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Įsilieti į permainų procesą

Pasaulinis kongresas Maskvoje,  antroji pamoka

Klausimas: Ar reikia girti draugę, kuriai aš baltai pavydžiu? Jeigu taip, kokiu rakursu ir kokia forma?
Atsakymas: Manau, kad girti reiktų, nes siekdamos dvasinio tobulėjimo, moterys visgi gali suartėti, suprasdamos, kad jų tarpusavio noras yra būtinas, siekiant aukštesnės pakopos, Aukštesniojo pasaulio atskleidimo.
Kai ši trečia sudedamoji – aukštesnė pakopa – egzistuoja, moterys gali suartėti tarpusavyje. Mūsų pasaulio lygmeniu – ne, o kitoje pakopoje, Aukštesniojo pasaulio lygiu – taip.

Iš 2011 m. birželio 10 d. antrosios  pamokos Maskvos kongrese

Pasaulinis kongresas Maskvoje, septintoji pamoka

Klausimas: Aš matau pasaulyje ne tik blogį, bet ir gėrį. Blogį turiu surasti savyje ir ištaisyti. O ką daryti su gėriu?
Atsakymas: Nieko gero, iš tikrųjų, išoriniame pasaulyje nėra. Tai mano egoizmo piešinys. Jeigu aš teisingai siekiu tikslo, tai pradedu matyti gerą šaknį visur, kas mane supa, nes pradedu čia matyti Šviesos, Kūrėjo pasireiškimą. Tai atsiskleidžia tik tiek, kiek veržiuosi pro šį pasaulį tikslo link.
Nemanau, kad turėtume kreipti ypatingą dėmesį į šį pasaulį, jį analizuoti. Pradėk pro jį siekti tikslo ir jis pagal visa tai pasitemps, pakeis savo formą.
Tu atskleisi, kad gėrio nėra, jeigu neprijungsi prie jo teisingo ketinimo. Tiesiog taip nieko gero nėra. Yra tik vienas didžiulis, neištaisytas noras, kuris virsta geru su ketinimu duoti, su ketinimu dirbti kitų naudai.

Iš 2011 m. birželio 12 d. septintosios Maskvos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės paveikslas: didiname kontrastą

Sudužę akiniai

Veiksmas ir ketinimas

Klausimas: Kaip nenusivilti kaskart suradus savo bjaurų egoizmą? Kaip su tuo nesusitaikyti galvojant, kad tam nebus pabaigos?
Atsakymas: Žmogus privalo pajausti tokias būsenas. Kiekvienoje pakopoje iš naujo patiriame visas būsenas ir būtinai turi ateiti visiško nusivylimo akimirka. Tačiau tai skirta tik tam, kad apibrėžtume visas būsenas ir praeitume jas. Kiekviena būsena kuria kitą, po jos einančią būseną.
Žmogus privalo nusivilti savo jėgomis! Taip pat turi netekti vilties, kad gaus pagalbą iš aukščiau. Visa tai būtina pereiti – kiekvienoje pakopoje žmogus iš naujo pergyvena visą gyvenimą, t. y. patiria visas būsenas.
Svarbiausia − iš anksto maksimaliai susiorganizuoti visas priemones darbui, mokslui, dalyvavimui platinime ir grupės gyvenime. Jei žmogus gerai nustatys šį mechanizmą, kad šis dirbtų kaip užvestas laikrodis, tai nenukris. Reikia sukurti sau rėmus, kurie mane kiek tik įmanoma palaikys.
Lai man būna gėda juos sulaužyti! Pati stipriausia priemonė – gėda: namuose, prieš žmoną, vaikus. Kaip taip gali būti, kad nenuėjau į pamoką, nedalyvavau kažkokiame renginyje? Tegu paprasčiausia garbė neleis taip pasielgti.
Juk krisdami nusileidžiame iki gyvūninio lygmens, iki mūsų „asilo“ (chamor/asilas, chomer/medžiaga, noras). Ir turime pasiruošti tokią apsaugą, kad būtų gėda netgi žemiausioje pakopoje, kur atrodytų jau niekas negėdina ir nejaudina. Bet reikia, kad net ir ten gėdyčiausi.
Pati jautriausia vieta žmogui – gėda prieš savo vaikus. Jis žino, kad tėvai jam atleis ir priims jį tokiu, koks jis yra. Net ir žmona. Tačiau prieš vaikus labiausiai gėda – juk tai kita mūsų pakopa.
Todėl būtina paruošti sau tokias sąlygas, kad neleisčiau sau palikti šio kelio − kad ir kas nutiktų. Kad jau neįstengčiau rasti pateisinimo nė vienai egoizmo pretenzijai, kad ir kiek ieškočiau…

Iš 2011 m. gegužės 5 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šis darbas žmogui!

Finišo tiesioji

„Jeigu būtume žinoję, iš kokių šiukšlių“

Laida rusų kalba.

Ankstesnės laidos:

Kabalistinė psichologija, 14 dalis

Kabalistinė psichologija, 13 dalis

Kabalistinė psichologija, 12 dalis

Pasaulinis kongresas Maskvoje, pamoka Nr.3

Klausimas: Ne kartą kalbėjote, kad žmonės, kurie daug metų užsiima kabala, išoriškai visai nesiskiria nuo kitų ir jų niekaip neatpažinsi.
Tuo pat metu, ištaisę norą žmonės keičia realybę aplink save, turi visai kitą traukos jėgą. Pagal kokius išorinius požymius galima atpažinti kabalistą?
Atsakymas: Man dar teko sutikti gyvus keletą Baal Sulamo mokinių, buvau šalia jų. Man buvo 35 metai, o jiems – 75. Aš jaučiausi it kūdikis ant jų rankų. Bet niekada nemačiau, kad jie darytų kokius nors stebuklus, negirdėjau ypatingų pokalbių. Jie visi stengėsi ir iš tikro buvo labai paprasti žmonės.
Kabalistas neskleidžia aplink save jokių bangų. Žmogus, kuris pradeda girdėti kabalistą, suprasti jį, teisingai adaptuoti savyje jo žodžius, jo mintis, realizuoti savyje jo patarimus, pradeda jausti save ir pasaulį kitaip. Ne todėl, kad kabalistas daro jam įtaką, − kabalistas neveikia kito žmogaus. Negalima! Taip panaikinčiau kito žmogaus valios laisvę.
Kaip mokome vaiką? Mes visą laiką duodame jam pratimus, sakome jam, kaip reikia padaryti, bet atlikti turi jis pats – kitaip neužaugs.
Todėl kabalistas niekada nieko aplink save nekeičia ir negali nieko keisti. Štai taip! Čia nėra jokių fokusų. Nieko negalima keisti, jeigu žmogus nepasikeis.
Turiu daug giminaičių, artimųjų, draugų ir mylimų mokinių ir niekaip negaliu jiems padėti, tik dar kartą paaiškinti, dar kartą kažkokiu būdu papasakoti. Niekaip kitaip! O jeigu žmogus nusisuka nuo manęs, tai aš niekaip negaliu jo gražinti atgal. Aš taip pat jį palieku – ir viskas. Nors ir skaudu, bet nieko nepadarysi.
Negalvokite, kad kabalistas gali kažką antgamtiško, ko negali paprastas žmogus. Ne. Žinoma, priklausomai nuo savo ištaisyto noro jis plačiau atskleidžia sau šį pasaulį. Bet tik sau! Per visą istoriją buvo labai daug kabalistų, kurie nemokėjo mokyti.
Jie įgijo suvokimą, atliko ištaisymus aukštesniajame pasaulyje, sielų tinkle tarp mūsų, paruošė visą šią sistemą, kad ji būtų arčiau žmonijos, bet ne daugiau. Taip kaip mes paruošiame šiandieninį pasaulį mūsų vaikams ir anūkams, bet ne kitaip.
Neieškokite kabaloje jokių fokusų. Stebuklų nėra. Tai kiekvieno iš mūsų milžiniškas, sunkus darbas taisant save prieš mūsų prigimtį. Ir būtent tai visai žmonijai teks mūsų laikais įgyvendinti.

Iš 2011 m. birželio 11 d. Maskvos kongreso trečiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pareiga mokytis iš tikro išminčiaus kabalisto

Kaip atpažinti kabalistą?

Pasitikėk tuo, ką sako širdis

Maskvos kongreso uždarymas

Viskas, ko mums reikia – savo širdyje nuolat siekti atlaisvinti vietos visiems. Mano širdis – tai mėsos gabalas, o aš turiu jos viduje rasti tokį taškelį, iš kurios padaryčiau tuštumą – sukurčiau vietą. Tai ir yra tas taškelis, iš kurio tarsi išsivystė mūsų Visata.
Juk iš tikrųjų mūsų Visatos nėra, ir nėra jokių pasaulių – visa tai mūsų jutimuose.
Taigi, jeigu mūsų širdyje pradės plėstis tokia tuštuma, tai bus tarsi naujo pasaulio atsiradimas, panašiai kaip susidarė mūsų Visata nore. Tai mums reikia padaryti.
Tegul kiekvienas pajaučia savyje tą taškelį savo širdyje ir bando padaryti aplink ją tuštumą tam, kad tilptų visi.

Iš pranešimo Maskvos kongreso uždarymo ceremonijoje 2011 m. birželio 12 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa ieško suvienytos širdies

Unikalus kiekvienos sielos diapazonas

Tokie skirtingi…

Būtent tokiam žmogui, kuris pagal savo sielos šaknį, nori atskleisti vieną, bendrą, aukštesniąją, veikiančią tikrovėje jėgą „padeda“ ir siunčia kliūtis.
Kūrėjas visąlaik atskleidžia jame naujus norus, traukiančius jį į skirtingas puses. Žmogus pamiršta, kad nėra nieko, išskyrus Kūrėją, vėl susipainioja ir negali savyje sudėlioti pavidalo tos vienos aukštesniosios jėgos, į kurią turėtų kreiptis.
Visi šie sunkumai – tai pagalba iš aukščiau siekiančiam atskleisti Kūrėją žmogui ir ji siunčiama būtent kaip kliūtys.
Žmogui atrodo, neva kitiems pavyksta likti tame viename paveiksle, viename pojūtyje, kad „be Kūrėjo nėra nieko“, o jam jis nuolat dingsta, pinasi. Kitiems lengva taip sakyti ir tik jam sunku, jis vis stumiasi lyg per rūką ir nesupranta, kas veikia: jis pats, Kūrėjas, ar jie kartu, nesupranta, kokį santykį su Juo užmegzti – niekas neaišku.
Jam atrodo neteisinga, kad iš Kūrėjo gauna tik kliūtis, o ne pagalbą. Argi taip turėtų elgtis geras ir mylintis Kūrėjas? Kodėl gi jis toks klastingas ir rengia žmogui tokias problemas gyvenime, kad šis nesupranta, kaip iš jų išsivaduoti.
Jam atrodo, kad net pats žiauriausias žmogus negalėtų taip pasielgti. Juk iš kur visi žiaurumai pasaulyje, jeigu ne iš tos pačios aukščiausios jėgos? Visi baisiausi ir siaubingiausi dalykai ateina tik iš vienos jėgos ir dar reikia manyti, kad ši jėga gera, pilna begalinės meilės, kurianti tik gėrį?
Pažiūrėję į pasaulį to nepasakysime. Tik įsitikiname, kaip lengvai mus galima supainioti ir priversti suabejoti vienintele aukštesniąja jėga, kai matome prieš save pasaulį kupiną skausmo, problemų, prievartos, teroro ir neapykantos.
Argi tai sukelia ne ta pati aukštesnioji jėga? Žinoma, juk nėra nieko, išskyrus Jį, ir mes patys nieko nedarome. Savo akimis matau, kad pasaulyje valdo blogio, o ne gėrio jėga. Ir kad ir kiek stengčiausi išlaikyti mintį, kad nėra nieko išskyrus gerą Kūrėją, balansuoju ant adatos smaigalio ir tuoj tuoj nukrisiu. Juk iš visų pusių gaunu įrodymus, kad yra priešingai, ir jie man atrodo patys tikriausi.
Juk negaliu užmerkęs akis nematyti to, kas vyksta, ir apgaudinėti savęs. Matau, kad tiesiog privalau atskleisti Kūrėją! Ir tada manyje kyla tikrasis reikalavimas. Nesutinku Jo laikyti blogio jėga! Tačiau, kad pajausčiau Jį kaip gėrio jėgą, man būtina Jo pagalba.

Iš 2011 m. balandžio 26 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kliūtys ar pagalba kelyje?

Šis darbas žmogui!

Pro visas dekoracijas – Režisieriaus link

Klausimas: Kokie yra dvasiniai vystymosi etapai?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -80“

„Klausk kabalisto -79“

„Klausk kabalisto -78“

Klausimas: Kaip turime prisijungti prie jūsų proto būdami Jūsų mokiniais?
Atsakymas: Ką reiškia „su manimi“? Tu su manimi, jeigu anuliuoji save, nužemini savo norą prieš mano norą. Lankyti pamokas – tai dar nereiškia būti su manimi, tai dar nėra mokymasis tikrąja prasme.
Juk susivienijimas turi būti vidinis, esmė − ne girdimi žodžiai. Mes jungiamės norais, tikslais, bendrais veiksmais. Mokosi tas, kas išjudina davimo savybę – tokiu būdu iš tikrųjų mokaisi išminties. Negausi iš manęs išminties, Šviesos Chochma, jeigu kaip indo neaktyvuoji Šviesos Chasadim. O Chasadim – tai savęs išsižadėjimas, vienybė, kada tu tam pasiruošęs.
Savo širdyje atlaisvini vietą kiekvienai sielai, ir tada visos sielos užpildo šią apimtį, visa realybė grįžta tau. Bet grįžta būtent dėl to, kad save anuliuoji.

Iš 2011 m. balandžio 28 d. pamokos pagal straipsnį „Kuriantis protas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kilsime kartu!

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų

Vienintelė galimybė pasistūmėti