Pateikti Penktadienis, birželio 10, 2011 dienos įrašai.


Visa viltis − pasikliauti sielos jautrumu

Dvasinis darbas

Klausimas: Jeigu savo kelią pradedame visiškoje tamsoje, nematydami tikrosios vidinės grupės būsenos, o tik išorinius veidus, jei ne mūsų jėgoms įvertinti mokytoją, jei nesuprantame, apie ką kalba kabalistinės knygos, arba dar blogiau, jei galvojame, neva suprantą, apie ką parašyta, – kas gi padės nesuklysti šiame kelyje?
Atsakymas: Tikėkis pagalbos iš aukščiau. Bet iš tikrųjų reikia nuolatos bijoti, kad gali praleisti didelę tau skirtą progą ir iš šito kelio nukrypti į šoną.
Baal Sulamas viename iš savo laiškų mokiniui rašo: prieš metus buvai labiau pažengęs negu dabar – bet nesiliauk viltis Kūrėjo gailestingumu ir tęsk, galbūt ir grąžinsi ankstesnę galimybę.
Žingsnių, kuriais einame pirmyn, negalima įvertinti pagal mūsų egoistinius kriterijus – jie nepaklūsta mūsų egoistiniam protui. Mums atrodo, kad vyksta kažkokie atsitiktinumai, egzistuoja kažkokia protekcija arba, atvirkščiai, nelaimingas atsitikimas, kada vienas supainioja kitą. Bet viskas apskaičiuota iš aukščiau – išskyrus tavo „subtilios sielos jautrumą“.
Kitaip tariant, viskas priklauso nuo to, kaip subtiliai, tiksliai visą laiką save nuteiksi į tai, kas tau atrodo yra dvasingumas. Kas kad kol kas nežinai, kas tai yra, bet patikrink, ar iš tikro dvasingumas  yra toks?
Tikėtis pagalbos iš aukščiau, nereiškia laukti ir likti pasyviam. Pagalba suteikiama tam, kas pats ją sau prišaukia! Nelaikyk save pačiu protingiausiu, visažiniu, viską jaučiančiu, suprantančiu ir galinčiu savarankiškai priimti sprendimus, bet ir nesakyk, kad viskas priklauso nuo Kūrėjo, ir mums nebėra daugiau ką veikti, nuo mūsų niekas nepriklauso.
Neįkrisk nei į vieną kraštutinumą, nei į kitą! O visąlaik jausk save tarsi pakabintą ore. Iš šio pasaulio negali gauti jokių rodiklių, liudijančių tavo dvasinį tobulėjimą, bet ir iš viršaus negali jų gauti, neturėdamas su jais ryšio. Ir ką gi daryti?
Ir čia, patekęs į visiškai beviltišką padėtį, tu pradedi ieškoti ir aiškintis, kas yra knygos, mokytojas, grupė. Juk tai ne jų materialūs vaizdai: ne įrištos knygos, ne žmogus, kuris keletą valandų per dieną dėsto man pamoką, ne draugai, su kuriais ateinu pasėdėti prie vieno stalo.
Nerimaudamas ir bijodamas pradedu ieškoti šių vidinių suvokimų.

Iš 2011 m. kovo 28 d. pamokos tema „Pasiruošimas WE kongresui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nusverti svarstyklių lėkštę į vienybės pusę

Atsitokėk ir pažvelk į save

Amžinai nauja pradžia

Komentarų nėra

Ne kova, o kūrimas

Realybės suvokimas

Pripratome prie savosios realybės, bet, iš esmės, ši realybė nesubalansuota. Pradedant Visatos susiformavimu ir iki šių laikų, vystymasis vyksta kovojant dviem, visada viena kitai priešingoms, jėgoms.
Jos reiškiasi įvairiai: teigiamas ir neigiamas užtaisas, trauka ir atostūmis, karštis ir šaltis… Gamta vystosi būtent vykstant šiai kovai.
Kyla klausimas: kodėl gamta sukurta būtent taip? Kuo naudingas progresas, grįstas dviejų jėgų kova? Kodėl pasaulis išbalansuotas, kitaip tariant, kodėl jis vystymosi?
Juk ne atsitiktinai viskas vyksta būtent taip – vis naujų formų virtine − nuo negyvojo iki žmogaus lygmens. Dviejų jėgų kova kaskart sukuria vis aukštesnes, pažangesnes, pirmaujančias, išsivysčiusias stadijas.
Ar toks vystymasis išeina kūriniui į naudą? Akmuo, suprantama, nepatiria tokios kančios, kokia tenka augalui, o žmogaus pakopoje kančios yra didžiausios. Žmogus kenčia už visus, nes yra imliausias. Bet, kita vertus, žmogaus gyvenimo pajautimas yra labiausiai išvystytas. Galų gale matome, kad negalima sustabdyti šio vystymosi, nes jis nulemtas pačios Gamtos.
Vystymasis ir yra pastovus dviejų jėgų kovos rezultatas. Jos ne naikina viena kitos, bet grumiasi ir taip sukuria trečiąją, pažangesnę ir jungiančią jas abi formą. Tai, kas mums atrodo kaip nesantaika ir naikinimas, iš tiesų, yra kūrimas. Nesuprasdami proceso matome jame dviejų nesutaikomų priešybių kovą.
Bet iš tikrųjų šios jėgos kontaktuoja, kad įsijungtų viena į kitą ir gautų aukštesnį už jas pačias rezultatą. Mūsų matoma kova iš esmės yra susijungimas.
Šis susijungimas sukuria naują formą, siekiančią tam tikro tikslo. Viskas gamtoje egzistuoja pagal priežasties-pasekmės principą ir paklūsta bendrajam procesui, kuriančiam pažangesnes, labiau išvystytas stadijas.
Tad kurgi nauda, koks labiau išvystytos formos pranašumas lyginant ją su ankstesniają, mažiau išvystyta?
Kaip jau kalbėjome, nauda – blogio įsisąmoninimas. Labiau išsivystęs kūrinys stipriau jaučia blogį savyje ir aplinkoje, todėl sugeba įsiskverbti į gilesnį gamtos lygmenį, užmegzdamas ryšį su joje veikiančiomis jėgomis.
Šis blogio įsisąmoninimas ir veda kūrinį į pusiausvyrą su gamta. Jausdamas save tarp dviejų priešingų jėgų, jis randa jų pusiausvyros tašką, iš jų abiejų pradeda formuoti save ir taip vystosi.

Iš 2011 m. kovo 28 d. pamokos, tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogiškoji teritorija

Po volu arba inkubatoriuje?

Sudužę akiniai

Komentarų nėra