Pateikti Antradienis, 14 birželio, 2011 dienos įrašai.


Smūgiai į vieną tašką

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Ar turėčiau prisiversti jungtis su draugais, jeigu nenoriu?
Atsakymas: Žinoma, reikia priversti save. Kaipgi atskleisime Faraoną, jeigu neparodysime noro nuo jo išsilaisvinti?
Jeigu savęs nespaudžiu susijungti su kitais, vadinasi, nerodau noro išeiti iš egoizmo. Panašu, kad man gera „Egipte“, t. y. judu kančių keliu (beito), o ne greitinu laiką (achišėna).
„Spartinti laiką“ – reiškia stengtis virš savo noro, t. y. prieš jį. Neturiu jokio noro susijungti su kitais, anuliuoti save, man nereikia Kūrėjo, aš tiesiog noriu gerai gyventi, na, ir atskleisti dvasinį pasaulį, kaip kad jį įsivaizduoju − pakilus aukščiau šito pasaulio sklandyti tarp angelų − tai irgi vilioja.
Žinoma, dar neįsivaizduoju, kad dvasingumas – tai nusižeminimas ir sujungimas su kitais. Jei lieku savo įprastame „žmogiškame“ nore – ateinu mokytis, dalyvauju platinime, tačiau nespaudžiu savęs susijungti su kitais ir neanuliuoju savęs prieš draugus, vadinasi, neatlieku dvasinio darbo. Tai nėra judėjimas į priekį „greitinant laiką“ (achišėna).
Galiu grupėje atlikti tūkstančius darbų, kasdien ateiti į pamoką, platinti, gražiai kalbėti, bet visa tai dar nereiškia, kad dvasiškai tobulėju, studijuoju kabalą ir einu Šviesos keliu (achišėna). Jeigu prieš savo valią prisiverčiu jungtis su grupe, kad bent kokia forma susijungčiau su visais vienoje širdyje (net jeigu tai ir dirbtina), kad vidinėmis mintimis ir norais būčiau su visais kartu, tik tada šios pastangos vadinasi „achišėna“ ir vidiniu darbu. O visa kita – ne.
Todėl yra žmonių, kurie metų metus mokosi grupėje, tačiau dar nežengė nė vieno žingsnio į priekį. O jei žmogus pradeda žengti tokius žingsnius, deda vidines pastangas, kad susijungtų su kitais žmonėmis jų vidiniuose noruose, tai labai greitai „išeina iš Egipto“. Svarbiausia – įsikibti į šį tašką ir jį veikti.
Keletas tokių gerų smūgių į vieną tašką – ir išeiname.

Iš 2011 m. balandžio 14 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikslus nusitaikymas

Nuo viršūnės prie viršūnės

Gimti ir užaugti grupėje

Komentarų nėra

Mintys apie laisvę – melas ant melo

Auklėjimas, vaikai, Valios laisvė

Iš medžiagos apie auklėjimo principus: Netgi tuomet, kai įžengiame į savarankišką suaugusiųjų pasaulį, mūsų pasaulėžiūra yra užbaigtas gaminys iš trijų komponentų: mūsų „medžiagos“, t. y. prigimtinių savybių ir kiekvieno iš mūsų polinkių, taip pat iš faktorių, savaip formuojančių šią medžiagą, ir iš gauto auklėjimo bei aplinkos poveikio. Nė vienas iš mūsų neturi laisvos valios – nei priimant sprendimus, nei kažką vertinant gyvenime.
Bet kiek mes tai suvokiame − klausimas. Ar jaučiamės, esą uždaryti jėgų tinkle? Mes nesame laisvi nei mintyse, nei ketinimuose. Net suprasdami šį faktą neturime jokios laisvės. Laisvos valios nebuvimą taip pat atskleidžiame iš beviltiškumo.
Tai nėra nei gerai, nei blogai, juk kalbama apie gamtą. Bet ką dar galima rasti?
Pirmiausia, kodėl mums leido įsisąmoninti savo nelaisvę? Matyt, kad atsirastų noras išeiti iš šios būsenos. Tikėtina, kad turime tokią galimybę.
Čia svarbu, kiek žmogus jautrus laisvei, kiek jis supranta, kad jį valdo visokie polėkiai, kaip stipriai jis trokšta nuo jų išsilaisvinti, įgauti kažkokią naują jėgą, objektyviai pažvelgti į save iš šalies ir pakilti virš savo prigimties. Ir vėlgi, pakilti kur? Į kitą prigimtį, kuri valdys jį?
Šie klausimai skirti ne visiems. Nedaugelis pasaulyje kelia juos sau ir jais domisi, ne visi imlūs jiems. Vadovaudamiesi šiuo kriterijumi, galime nubrėžti visiškai tikslią ribą tarp „žmogaus“ ir „gyvūno“.
„Gyvūnas“ – tai ne priekaištas, o vystymosi lygis: žmogus gyvena taip, kaip jam diktuoja visuomenė, kuri savo ruožtu taip pat nėra laisva. Vaikų auklėtojai, mokyklų mokytojai, tėvai, formuojanti mano nuomonę žiniasklaida − irgi neturi valios laisvės. Visos sistemos (ir vidinės, ir išorinės) neveikia pačios vienos, o yra kažkieno išjudinamos. Todėl ir kalbėti apie jas neverta.
Jei ieškau savo misijos, pakeliančios virš šios priverstinės srovės, tai beprasmiška ieškoti prasmės jos vingiuose ir sūkuriuose. Jie neturi reikšmės, aš nerasiu šioje srovėje nieko, išskyrus gamtos jėgas, kurios veikia visą žmoniją, visus pasaulius, įskaitant visas jų dalis per visą istorinį procesą. Niekas čia neturi laisvos valios.
Gaila gaišti laiką studijuojant tai, kas neduoda jokios naudos. Taip iš esmės kabalos mokslas traktuoja mūsų pasaulį. Tai nėra panieka. Iš tiesų, mums atrodo, kad mes išjudiname kažkokias jėgas ir dėsnius, įvedame elgesio taisykles, kad gyvenimas būtų patogesnis. Manome, kad naujų įstatymų įvedimas ir naujų mašinų sukūrimas padarys pasaulį geresnį.
Ir tai atliekame nejausdami, kad kažkas mus valdo. Juk pats noras būti laisvam ir kažkaip pagerinti savo gyvenimą – tai ne laisva valia, o vidiniai polėkiai, kurie sukelia iš aukščiau realizuojamus procesus.
Štai taip ir išeina melas ant melo. Net konstatuodami savo nelaisvę, esame priversti imtis tam tikrų veiksmų, kurie mums atrodo laisvi, bet iš tiesų tokie nėra.

Iš 2011 m. kovo 17 d. pamokos „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Keletas laisvės akimirkų

Kaip pats save auklėjau

Laisvės beieškant

Komentarų nėra