Klausimas: Išorinis pasaulis nuolat kuria daugybę trukdžių vidiniam darbui. Kodėl jis vis dėlto mums toks reikalingas?
Atsakymas: Jeigu nebūtum susijęs su visuomene, jeigu nebūtum „išsklidęs“ tarp žmonių, tavo išsitaisymas užtruktų daug ilgiau, šimtus metų.
Išorėje atsiskleidžia tavo asmeninio egoistinio noro sluoksniai, kol kas labai tolimi nuo išsitaisymo. Žmonės, su kuriais tu dirbi ir susiduri savo gyvenime, jų norai ir ketinimai – visa tai yra tavo troškimų „sluoksniai“, kurie dar nepasiekė išsitaisymo etapo.
Argi jie egzistuoja išorėje? Ne. Tu matai save. Jie nėra pašaliniai – visos šios savybės yra tavyje ir tik tau atrodo, kad tai svetimi žmonės.
Žmogaus išorėje nėra nieko. Aišku, sunku suderinti šiuos skirtingus rakursus, jie niekaip nesusijungia į bendrą vaizdą – ir taip bus iki tol, kol įžengsime į dvasinį pasaulį. Ir vis dėlto, kai bandai įsivaizduoti priešingybių vienybę, tai tau padeda tavo kelyje. Painiava – pats didžiausias išsitaisymas. Nebijok susipainioti: visos dalys susidėlioja kartu, o paskui Šviesa jas sujungs.

Iš 2011 m. balandžio 14 d. pamokos pagal straipsnį iš brošiūros apie Pesach

Daugiau šia tema skaitykite:

Už žmonių veidų slepiasi Kūrėjas

Visas pasaulis sukurtas man padėti

Tobulumui svarbus kiekvienas