Pateikti Ketvirtadienis, 16 birželio, 2011 dienos įrašai.


Į blogį – pro mikroskopą

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Blogomis naujienomis nereikia džiaugtis. Kodėl gi mums nepabandžius galutinio išsitaisymo pasiekti geruoju keliu? Užtenka išmokti atpažinti „šaukštą deguto medaus statinėje“ –  tą 1% blogio 99% gėrio – ir pradėti veikti. Viskas priklauso nuo blogio suvokimo, nuo jautrumo jam. Čia ir slypi kabalos mokslo tikslas – išugdyti mumyse blogio suvokimo jausmą.
Turime atskleisti blogį miligramais, „pro mikroskopą“ – to pakaks, kad pamatytume jį didžiulį ir nepakenčiamą. Pasakyta, kad teisuoliams blogis atrodo kaip aukštas kalnas. Kitaip tariant, juose likęs paskutinis blogio krislelis atrodo jiems siaubingas. O nusidėjėliams jų blogis atrodo plauko storio:  „Čia nėra net apie ką kalbėti.“
Taigi viskas priklauso nuo suvokimo lygio, nuo to „padidinamojo stiklo“. Todėl jokiu būdu negalima džiaugtis riaušėmis, badu ir kitomis pasaulio problemomis, kurios dar tik ateina. Mums turi rūpėti blogio suvokimas ir būtent jį turėtų pažadinti žmonijoje kabalos platinimas.
Ką mes platiname? Savo autoritetą? Ne. Baal Sulamo autoritetą? Ne. Kūrėjo autoritetą? Irgi ne. Mes norime, kad žmonės suvoktų autoritetą to kvailo noro, to egoizmo, kuris vadovauja pokyliui ir atsako už visas nelaimes. Jeigu jau jie kviečia nuversti vyriausybę, tegul supranta, kad pirmiausia turime nuversti šito „seno ir kvailo karaliaus“ valdžią savyje.
Štai ką mes turime parodyti – kad žmogus vis lengviau atskirtų, kas jame svarbiausia, kas atsakingas už visas nelaimes ir problemas. Nuo blogio suvokimo priklauso, ar galėsime nuo jo pabėgti. Atsistūmimas nuo blogio ir yra vystymosi jėga. Tik tai mums ir reikalinga.

Iš 2011 m. gegužės 26 d. pamokos pagal „Įvadas į kabalos mokslą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės paveikslas: didiname kontrastą

Sudužę akiniai

Suprask gyvąją gamtos kalba ir pasakysi: „Pasaulis nuostabus!“

Komentarų nėra

Apie „garvežiukų“ naudą ir žalą

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Susivienyti su savo artimu – reiškia vertinti jo pripildymą labiau nei savo. Problema ta, kad man trūksta sąveikos su artimu, kad kaskart iš naujo laikyčiau jį aukščiau savęs…
Atsakymas: Tai neturi nieko bendro su fizine sąveika, išoriniu ryšiu. Koks skirtumas, ar tu  tarp draugų, ar už tūkstančio kilometrų nuo jų?
Būtent dėl to aš nenorėčiau, kad žmonės važinėtų iš vieno kongreso į kitą. Tegul pripranta iš toli palaikyti ryšį širdyse. Priešingu atveju išeitų, kad be mūsų įžymiojo „garvežiuko“ nejaučiame, kad esame tarpusavyje susieti.
Aš niekur neturiu bėgti – turiu koncentruotis viduje. Man pakanka matyti draugus ir aš jau su jais. Nereikalingi jokie kūno judesiai, kad susivienytume. Aš stengiuosi viduje ir man visiškai nereikia pakloti šimtus ir tūkstančius dolerių už bilietus, kad žūtbūt apsikabinčiau ir pašokinėčiau su draugais. Galiu tai daryti viduje, ir nė kiek ne prasčiau.
Taip, naujokams, vaikams tai reikalinga, tačiau su laiku žmogus turėtų pereiti prie gilesnio, vidinio susivienijimo.
Kodėl tu manai, kad būni su draugais tik pamokoje, o paskui visai dienai atsiriboji nuo jų? Ar turi reikšmės, kur esi? Priešingai, per dieną tu gali daug labiau veržtis draugų link, nei pamokoje. Juk pamokoje tu – egoistas, nuolat ieškantis savęs tame paveiksle.

Iš 2011 m. balandžio 14 d. pamokos pagal straipsnį iš brošiūros apie Pesach

Daugiau šia tema skaitykite:

Smūgiai į vieną tašką

Apie virtualius kongresus ir tikrąjį ryšį

Tikslus nusitaikymas

Komentarų nėra