Kabaloje nepriimta kalbėti apie asmeninius pojūčius. Kalbama apie meilę draugams, bet tik bendrai – nekalbant apie save ir neįvardijant konkrečiai.
Reikia kalbėti apie mokytojo, Kūrėjo, draugų, grupės, tikslo didybę, nes neįkvėpdami vienas kito neisime pirmyn. Tai mums suteikia jėgų darbui, ir būtent tokia grupės prasmė. Bet apie visa tai nekalbama pirmuoju asmeniu, neatskleidžiami asmeniniai jausmai, norai (kelim).
Juk kiti dar neišsitaisę iki Binos (chafec chesed) pakopos, kad „nedarytų kitam to, ko nekenčia patys“ ir gali tau pakenkti savo mintimis. Todėl yra toks draudimas.
Tu pasakoji, koks aukštas yra dvasinis tikslas, o ne apie tai, kaip tu arba kas nors kitas yra jo įkvėptas. Reikia pasakoti apie pasaulio struktūroje veikiantį dėsnį, jėgų sistemoje esančią formulę, o ne rodyti į ką nors konkrečiai.
Visas mūsų darbas – vidinis ir kuklus. Turiu matyti grupę ne kaip konkrečius asmenis ir veidus, o kaip jėgas, siekiančias Kūrėjo, davimo, ir susivienijusius tam, kad kartu pasiektų šį tikslą. Šis ryšys tarp mūsų norų, šis mus jungiantis tinklas ir vadinamas grupe.
Todėl kalbėdamas apie grupę neminiu žmonių vardų. Joje tarytum nėra žmonių: yra tiktai norai, susieti tarpusavio laidavimu! Jeigu šie norai pasiekia tokį ryšį, kuris iš tikrųjų tampa duodančiuoju ir atitinka pirmąją dvasinę pakopą, tai jie atveria ją bei ją užpildančią Šviesą Chasadim, tarpusavio davimą.

Iš 2011 m. gegužės 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Gimti ir užaugti grupėje

„Savųjų brolių ieškau“…