Pateikti Sekmadienis, 19 birželio, 2011 dienos įrašai.


Grįžimas į sąmonę

Dvasinis darbas

Pasaulinis kongresas Maskvoje, pirmoji pamoka

Kabalos mokslas atsiskleidžia ne savaime, bet todėl, kad žmonės savo vystymusi jį atskleidžia. Jis moko, kad pagal pasaulio schemą vėl turime ateiti į mūsų pradinį tašką.
Iš pradžių buvo sukurtas vienas noras, ši pirmoji būsena vadinama „Begalybės pasauliu“. Šioje būsenoje noras ir Šviesa, kuri jį sukūrė, yra absoliučiai panašūs, susilieję, iki galo papildo vienas kitą. Čia noras prisipildo Šviesa, tačiau tai tik užuomazginė būsimojo kūrinio būsena – jis dar nieko nejaučia.
Todėl pradžioje jis turi tapti priešingas Kūrėjui, priešingas Šviesai. Kad visiškai atitrūktų nuo šaltinio, kūrinys vystosi penkiais ypatingais etapais, kurie vadinami „pasauliais“. Taip vyksta šio noro nusileidimas, kitaip tariant, nuoseklus atitolimas nuo pirminio šaltinio.
Pirmasis pasaulis vadinamas Adam Kadmon. „Adam“ – tai ateities žmogaus prototipas. Paskui Acilut pasaulis – kūrimo pasaulis, Brija – emanacijos pasaulis, Jecira – kūrinio pasaulis ir Asija – „darymo“ pasaulis. Penki pasauliai, penki nuoseklūs nusileidimai, didėjant šiurkštumui, paslėpčiai, Šviesai išeinant iš noro, kurį ji užpildo. Kiekviena kita būsena yra tarsi tas pats Begalybės pasaulis, tik Šviesa ten yra labiau paslėptu pavidalu.
Mes su jumis ir šiandien esame Begalybės pasaulyje – nėra nieko kito. Tik ši būsena nuo mūsų paslėpta, užklota daugybe vidinių ekranų. Mums reikia juos atskleisti, nusilupti kaip žievelę, o tada palaipsniui pradėsime jausti save tikruoju pavidalu.
Tai panašu į žmogų, kuris guli be sąmonės. Tokia mūsų antroji būsena čia, šiame pasaulyje. Čia esame absoliučioje paslėptyje tarsi be sąmonės, mumyse vyksta tam tikri vidiniai svyravimai, kažkas mums vaidenasi.
Jeigu stengsimės atgauti sąmonę, tai pamažu pakelsime save į pradinę būseną. Tik vadinsis ji „trečiąja“.
Tai irgi Begalybės pasaulis, į kurį kylame absoliučiai tomis pačiomis pasaulių pakopomis, kurias perėjome nusileisdami, kai palaipsniui praradome tobulumo jausmą, visišką buvimą Šviesoje. Kildami tomis pačiomis pakopomis, pajausime suvokimą – išėjimą iš nesąmoningos būsenos į sąmoningą.
Pirmasis išėjimas iš nesąmoningos būsenos į sąmoningą vadinamas „riba“ arba „machsomu“. Mums su jumis svarbiausia – pereiti šį „machsomą“, išeiti iš absoliutaus atotrūkio, kai nejaučiama visa apimanti gamta.
Dabar jaučiame gamtą tik mūsų pasaulio pavidalu, suvokiame ją ne per dvasinius norus. Mes su jumis jaučiame pasaulį visiškai atskirtoje būsenoje, nenaudojame instrumentų, kuriuos turime visoje visatoje.
Mes jaučiame save penkiais jutimo organais: uoslės, lytėjimo, regos, klausos, skonio. Taip mūsų pojūčiai perleidžiami per gyvūninį kūną, o tada viduje, smegenyse, iškyla tam tikras vaizdas. Užpakalinėje smegenų dalyje turime savotišką „ekraną“, į kurį projektuojama viskas, ką suvokiame. Iš viso to susideda vienas pasaulio paveikslas.
Visiškai kitaip suvokiama išeinant iš nesąmoningos būsenos. Kai tik pereiname machsomą, pradedame jausti visiškai kitas būsenas, pradedame jausti Šviesą viduje. Mūsų noras mėgaujasi žiniomis apie tikrąjį pasaulį, o tada mumyse piešiamas būtent toks vaizdas.
Tai štai, Kūrėjo sumanymas, pradinis Šviesos sumanymas yra sukurti norą (Šviesa pirminė, noras antrinis), kad šis noras, t. y. kūrinys, taptų lygus Šviesai pagal statusą, galią, pojūčius. Žinoma, ši būsena yra aukščiau mūsų pasaulio, kitaip tariant, aukščiau laiko, erdvės, judėjimo, aukščiau padalijimo į gyvenimą, gimimą, mirtį – aukščiau viso to. Atskleidę savyje šį naują jausmą, pajusime, kad egzistuojame amžinai kaip visa gamta. Nustosime save tapatinti su „gyvūnais“, kurie egzistuoja čia, šiame pasaulyje. Jis tarsi išnyks iš suvokimo kaip pats silpniausias mūsų pojūtis.
Žmogus, atgavęs sąmonę, irgi gali kažkaip įsivaizduoti, prisiminti, kas jam buvo. Šis pojūtis kažkur lieka, tačiau jis toks mažas, toks niekingas, toks siauras, silpnas, kad buvimo didžiuliame naujame pasaulyje – begaliniame, amžiname ir tobulame – suvokimas jį užslopina.
Štai šį machsomą mes su jumis ir turime pereiti.

Iš 2011 m. birželio 10 d. pirmosios kongreso pamokos Maskvoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Dvasingumą kuriame mes!

Pro tamsos siluetą jau matosi išgelbėjimas…

Komentarų nėra

Mūsų keturių aukštų namas

Dvasinis darbas, Grupė

Pradėjus studijuoti kabalos mokslą, mums atrodo, kad tai vyks lengvai ir visą laiką teiks nepaprastą įkvėpimą, kurį dažniausiai jaučia žmogus atėjęs pirmąjį kartą.
Bet po to ateina laikas, kai jau reikia „kastis“ vidun, į savojo egoizmo gelmes, ir tada prasideda nemalonūs pojūčiai.
Kūnas nelabai to nori: keltis ryte į pamoką, mokytis, ignoruoti poilsį, galvoti, jausti, jog yra toli nuo dvasingumo, jog nenori ryšio su kitais, jog negalvoja apie davimą ir temoka gauti.
Taip pradedame jausti šią „duobę“, kurią kasa mūsų širdyje. O toliau viskas priklauso nuo to, kiek mums pavyksta įsigilinti į savo ego, padedant aplinkai, nes vienas to nepadarysi. Ir nors tai nėra malonu, nors egoizmas kenčia, bet žmogus bus pasirengęs atskleisti, kiek jis yra priešingas davimo savybei, neturėdamas nė vienos tokios savybės. Ir iš šios nevilties, iš šių kritimų ir įkvėpimo praradimo formuojasi žmogaus vystymasis.
Kitaip tariant, pagrindas, ant kurio statomas dvasinis pastatas ne itin malonus. Tai tuščia „duobė“, „išrausta“ širdyje, kasimas į „žemės“ vidų, į savo noro vidų, į tamsą, tai savo egoizmo ir priešingumo davimui įsisąmoninimas. Ir tik tas, kuris gali tai atlaikyti ir pasirengęs taip metodiškai dirbti, prieš tai sukūręs sau galinčią jį palaikyt aplinką – tik tas turės jėgų ir nebijos kasti vis giliau savyje ir eiti pirmyn.
Tada jis paklos pamatus, ant kurių galės suręsti savo statinį, kitaip sakant, pareikalaus per grupę grąžinančios į šaltinį Šviesos, kuri jį suformuos.
Pradedame nuo „nulinės“ būsenos ir pradžioje nusileidžiame per vieną pakopą, o paskui ant tos pačios pakopos galime pakilti. Nusileidžiame per dvi pakopas ir per tiek pat pakopų pakylame. Taip praeiname visas pakopas: 0 – 1 – 2 – 3 – 4 ir pasiekiame Išsitaisymo pabaigą praeidami keturis „tremties“ ir keturis „išsilaisvinimo“ etapus.
Dabar pasiekėme paskutinę tremties būseną, todėl priekyje mūsų – paskutinis, visiškas išsilaisvinimas.

Iš 2011 m. gegužės 13 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepražiopsokite progos

Kantrybė – tai atkaklumas

Paprasta dvasinio gyvenimo formulė

Komentarų nėra

Iš kur atsirado Biblija?

Biblija, Filmai, klipai

Komentarų nėra