Mūsų keturių aukštų namas

2011-06-19

Pradėjus studijuoti kabalos mokslą, mums atrodo, kad tai vyks lengvai ir visą laiką teiks nepaprastą įkvėpimą, kurį dažniausiai jaučia žmogus atėjęs pirmąjį kartą.
Bet po to ateina laikas, kai jau reikia „kastis“ vidun, į savojo egoizmo gelmes, ir tada prasideda nemalonūs pojūčiai.
Kūnas nelabai to nori: keltis ryte į pamoką, mokytis, ignoruoti poilsį, galvoti, jausti, jog yra toli nuo dvasingumo, jog nenori ryšio su kitais, jog negalvoja apie davimą ir temoka gauti.
Taip pradedame jausti šią „duobę“, kurią kasa mūsų širdyje. O toliau viskas priklauso nuo to, kiek mums pavyksta įsigilinti į savo ego, padedant aplinkai, nes vienas to nepadarysi. Ir nors tai nėra malonu, nors egoizmas kenčia, bet žmogus bus pasirengęs atskleisti, kiek jis yra priešingas davimo savybei, neturėdamas nė vienos tokios savybės. Ir iš šios nevilties, iš šių kritimų ir įkvėpimo praradimo formuojasi žmogaus vystymasis.
Kitaip tariant, pagrindas, ant kurio statomas dvasinis pastatas ne itin malonus. Tai tuščia „duobė“, „išrausta“ širdyje, kasimas į „žemės“ vidų, į savo noro vidų, į tamsą, tai savo egoizmo ir priešingumo davimui įsisąmoninimas. Ir tik tas, kuris gali tai atlaikyti ir pasirengęs taip metodiškai dirbti, prieš tai sukūręs sau galinčią jį palaikyt aplinką – tik tas turės jėgų ir nebijos kasti vis giliau savyje ir eiti pirmyn.
Tada jis paklos pamatus, ant kurių galės suręsti savo statinį, kitaip sakant, pareikalaus per grupę grąžinančios į šaltinį Šviesos, kuri jį suformuos.
Pradedame nuo „nulinės“ būsenos ir pradžioje nusileidžiame per vieną pakopą, o paskui ant tos pačios pakopos galime pakilti. Nusileidžiame per dvi pakopas ir per tiek pat pakopų pakylame. Taip praeiname visas pakopas: 0 – 1 – 2 – 3 – 4 ir pasiekiame Išsitaisymo pabaigą praeidami keturis „tremties“ ir keturis „išsilaisvinimo“ etapus.
Dabar pasiekėme paskutinę tremties būseną, todėl priekyje mūsų – paskutinis, visiškas išsilaisvinimas.