rašykite
prenumeruokite
2011-06-20 
Klausimas: Jeigu aš nematau draugų didybės, iš kur man semtis jėgų?
Atsakymas: Visų pirma, žmogus turi nusistatyti griežtą grafiką ir nepraleisti nė dienos be pamokos. Tris valandas, arba dvi valandas, arba bent valandą – atsižvelgiant į aplinkybes, bet būtinai. Taip jis jau veikia pagal grafiką, nori jis to, ar ne.
Be to, privaloma dalyvauti platinime. Tai irgi padeda tapti sistemos dalimi ir išsilaikyti joje. Jeigu žmogus nesusijęs nei su mokymusi, nei su platinimu, jis dvasiškai miręs. Išėjimas iš sistemos daro nepataisomą žalą. Iš to gali suprasti svarbą.
Būtina nusistatyti tikslų tvarkaraštį, kitaip neaišku kur užstringi ir nežinia, kada pabusi.
Ir, žinoma, reikia stiprinti ryšį su grupe, veikti kažką kartu su draugais, dalyvauti tam tikruose iš anksto aptartuose renginiuose, jokiu būdu neatsisakant savo įsipareigojimų.
Šitaip tavo gyvenimas susitvarko, todėl judi pirmyn pagal „mechaninį“ tvarkaraštį, kurį vykdai kaip įstatymą, kaip armijos statutą. Tai yra vadinamasis negyvasis pamatas, ant kurio gali išaugti.
Kaip? Ieškai galimybės pastiprinti ketinimą, jausmą, vidines pastangas. Tai taip pat priklauso nuo tavo tarpusavio ryšio su draugais ir nuo bendrų veiksmų.
Apskritai, kiekvienas veiksmas turi būti pagrįstas šiuo ryšiu. Daugelis sėdi prie kompiuterių ekranų ir nejaučia kitų. Jie mokosi tik tam, kad mokytųsi, o po to pasakoja, kiek daug prisidėjo prie platinimo. Tiesa, apie tai niekas nežino, bet jei įnašas ir tikrai didelis, žmogus vis tiek yra atsijungęs nuo grupės, todėl jo pastangos mažai naudingos.
Todėl pirmiausia klauskime: kokiu mastu žmogus gali palaikyti ryšį su kitais? Tegul ir virtualus – nesvarbu, ryšys yra būtinas. Šie ryšiai padeda susirasti būdą vienytis ir dalyvauti.
Kitaip neįmanoma. Kasdieninis platinimas, kasdieninis mokymasis ir ryšys su kuria nors grupe – tai būtinas rinkinys, be kurio aš nematau jokių šansų žmogui.
Iš 2011 m. balandžio 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį
Daugiau šia tema skaitykite:
Komentarų nėra