Pateikti Sekmadienis, 26 birželio, 2011 dienos įrašai.


Šiuolaikinės krizės prielaidos: trumpa apybraiža nuo sukūrimo pradžios

Kabala

Kabalos mokslas pasakoja apie visą tikrovę. Pradėdama nuo pačios vystymosi pradžios, ji veda mus per visus etapus iki pabaigos.
Pradinis taškas – Aukštesnioji jėga, kuri vadinasi „Gamta“ arba „Kūrėjas“. Neturėdami supratimo apie ką nors ankstesnio nei Ji, susipažįstame su Ja kaip su motina. Iki Jos nieko nėra. Mūsų istorija prasideda nuo to momento, kai Aukštesnioji jėga pradėjo kurti materiją: negyvąją, augalinę, gyvūninę ir žmogų.
Pirmiausia po savo nuosava jėga Ji pradėjo formuoti pagalbines jėgas, turinčias Ją savyje ir iš Jos susidedančias. Šitos jėgos iš karto pasidalijo į dvi dalis: kūrinio medžiagą ir ją veikiančią Kūrėjo jėgą, kitais žodžiais tariant, pliusą ir minusą, šviesą ir tamsą, veikiančias materiją tam, kad užtikrintų jos vystimąsi. Veikiama šių dviejų jėgų, materija pradeda reaguoti, atsiliepti, jausti ir kartu vystosi.
Viena iš dviejų jėgų, vadinama „dešiniąja linija“, turi paties Kūrėjo prigimtį – meilę ir davimą, todėl geba teikti gyvybę materijai. Kita jėga yra egoizmo jėga, priešinga Kūrėjui ir veikianti tarsi prieš Jį. Tačiau iš tikrųjų abi jėgos veikia pagal aukščiausią programą.
Iš aukščiau Kūrėjas veikia mus viena jėga, kuri dalijasi į dvi: davimo jėgą ir gavimo jėgą. Tarp jų – mūsų materija. Tokiu būdu šitos jėgos priverčia mus judėti. Jos veikia materiją, pažadina ją vystytis negyvame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse.
Iš pradžių vystosi tik jėgos, palaipsniui formuojančios materiją, kol dėl tų jėgų veikimo materija pasiekia paskutinį lygį. Tada materija sprogsta. Dėl šio sprogimo įvyksta ypatingas dalykas: dvi jėgos – pliusas ir minusas – susimaišo. Anksčiau jos veikė materiją iš dviejų pusių, o dabar įvyksta sudužimas, jos įsijungia viena į kitą ir egzistuoja materijoje, susimaišiusios taip smarkiai, kad neįmanoma atskirti vieną nuo kitos – visur vien painiava.
Iki šiol procesas vyko tik jėgos, sumanymo, programos lygiu. Bet dabar jėga tampa šio pasaulio materija. Dėl Didžiojo sprogimo visų pirma atsiranda vieta mūsų erdvei, nes anksčiau Visatai nebuvo vietos. Po to joje iš dvasinės energijos kibirkšties, iš vieno mažyčio šviesos taškelio pradeda vystytis materija. Šito dvasinės šviesos trupinėlio pakanka visai Visatos materijai sukurti.
Na, o toliau besivystanti materija suformuoja galaktikas, Saulės sistemą ir Žemės rutulį, kuriame vystomės pagal tą pačią schemą: negyvame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus lygmenyse – lygiagrečiai dvasiniam vystymuisi.
Galiausiai ketvirtajame vystimosi lygyje Kūrėjo jėga ir jai priešinga jėga visiškai susimaišo, ir mes atsiduriame dabartinėje padėtyje.
Pasiruošimas baigėsi. Nuo dabar turime tikrinti, ką toliau daryti. Mes turime dvi susimaišiusias jėgas. Jos baigė vystytis ir susiduria mumyse taip, kad nežinome, ką daryti. Mums blogai.
Dabar ir atskleidžiame kabalos mokslą – metodiką, leidžiančią subalansuoti ir sujungti šitas jėgas, nustatant tarp jų pusiausvyrą ir harmoniją.

Iš 2011 m. gegužės 21 d. kongreso „NOI!“ 2-osios pamokos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl nugriaudėjo Didysis sprogimas?

Visata kilo iš 10 cm objekto

Pasaulio sukūrimas – kaip ir kodėl?

Komentarų nėra

Nepasilikti antriems metams

Dvasinis darbas

Yra du keliai: ilgasis ir trumpasis, kančių kelias ir Šviesos kelias. Kančių kelyje aš pats niekur nejudu, tačiau aš nuolatos kenčiu smūgius ir esu stumiamas į Šviesos kelią.
Taip mokslus apleidęs mokinys patiria „likimo smūgius“: jam neleidžiama žaisti lauke, kol neatliks namų užduočių, jį palieka antriems metams. Pasikankinęs kurį laiką, jis, neturėdamas kitos išeities, sėdasi prie knygų. Tiesa, šiuolaikiniai tėvai neturi tiek kantrybės, tačiau Kūrėjas turi ir jėgų, ir priemonių. Jis priverčia mus paruošti pamokas ir eiti tikslo link.
Vadinasi, kančių paskirtis – nukreipti mus į Šviesos kelią. Juk ištaisyti save įmanoma tik dėl grąžinančios į šaltinį Šviesos. Tačiau tol, kol aš nepajuntu noro kreiptis į Šviesą, jaučiu smūgių krušą, ir jie mane priverčia tai padaryti.
Galų gale, aš tesu noras patirti malonumą. Pakanka užrakinti nuo manęs „žaislus“, atimti malonumus, bakstelti kančiomis – ir aš, kaip mažas vaikas, pasiruošęs daryti viską.
Nieko nepadarysi, esame maži ir silpni, ir turime tik vieną išeitį – pritraukti sau grąžinančią į šaltinį Šviesą.

Iš 2011 m. balandžio 4 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pilnas sankryžų kelias

Venkite loterijos

Kam laukti smūgių?

Komentarų nėra