2011-06-29
Pasaulinis kongresas Maskvoje, septintoji pamoka
Klausimas: Aš matau pasaulyje ne tik blogį, bet ir gėrį. Blogį turiu surasti savyje ir ištaisyti. O ką daryti su gėriu?
Atsakymas: Nieko gero, iš tikrųjų, išoriniame pasaulyje nėra. Tai mano egoizmo piešinys. Jeigu aš teisingai siekiu tikslo, tai pradedu matyti gerą šaknį visur, kas mane supa, nes pradedu čia matyti Šviesos, Kūrėjo pasireiškimą. Tai atsiskleidžia tik tiek, kiek veržiuosi pro šį pasaulį tikslo link.
Nemanau, kad turėtume kreipti ypatingą dėmesį į šį pasaulį, jį analizuoti. Pradėk pro jį siekti tikslo ir jis pagal visa tai pasitemps, pakeis savo formą.
Tu atskleisi, kad gėrio nėra, jeigu neprijungsi prie jo teisingo ketinimo. Tiesiog taip nieko gero nėra. Yra tik vienas didžiulis, neištaisytas noras, kuris virsta geru su ketinimu duoti, su ketinimu dirbti kitų naudai.
Iš 2011 m. birželio 12 d. septintosios Maskvos kongreso pamokos
Daugiau šia tema skaitykite:
Tikrovės paveikslas: didiname kontrastą
Sudužę akiniai
Veiksmas ir ketinimas
2011-06-29
Klausimas: Kaip nenusivilti kaskart suradus savo bjaurų egoizmą? Kaip su tuo nesusitaikyti galvojant, kad tam nebus pabaigos?
Atsakymas: Žmogus privalo pajausti tokias būsenas. Kiekvienoje pakopoje iš naujo patiriame visas būsenas ir būtinai turi ateiti visiško nusivylimo akimirka. Tačiau tai skirta tik tam, kad apibrėžtume visas būsenas ir praeitume jas. Kiekviena būsena kuria kitą, po jos einančią būseną.
Žmogus privalo nusivilti savo jėgomis! Taip pat turi netekti vilties, kad gaus pagalbą iš aukščiau. Visa tai būtina pereiti – kiekvienoje pakopoje žmogus iš naujo pergyvena visą gyvenimą, t. y. patiria visas būsenas.
Svarbiausia − iš anksto maksimaliai susiorganizuoti visas priemones darbui, mokslui, dalyvavimui platinime ir grupės gyvenime. Jei žmogus gerai nustatys šį mechanizmą, kad šis dirbtų kaip užvestas laikrodis, tai nenukris. Reikia sukurti sau rėmus, kurie mane kiek tik įmanoma palaikys.
Lai man būna gėda juos sulaužyti! Pati stipriausia priemonė – gėda: namuose, prieš žmoną, vaikus. Kaip taip gali būti, kad nenuėjau į pamoką, nedalyvavau kažkokiame renginyje? Tegu paprasčiausia garbė neleis taip pasielgti.
Juk krisdami nusileidžiame iki gyvūninio lygmens, iki mūsų „asilo“ (chamor/asilas, chomer/medžiaga, noras). Ir turime pasiruošti tokią apsaugą, kad būtų gėda netgi žemiausioje pakopoje, kur atrodytų jau niekas negėdina ir nejaudina. Bet reikia, kad net ir ten gėdyčiausi.
Pati jautriausia vieta žmogui – gėda prieš savo vaikus. Jis žino, kad tėvai jam atleis ir priims jį tokiu, koks jis yra. Net ir žmona. Tačiau prieš vaikus labiausiai gėda – juk tai kita mūsų pakopa.
Todėl būtina paruošti sau tokias sąlygas, kad neleisčiau sau palikti šio kelio − kad ir kas nutiktų. Kad jau neįstengčiau rasti pateisinimo nė vienai egoizmo pretenzijai, kad ir kiek ieškočiau…
Iš 2011 m. gegužės 5 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“
Daugiau šia tema skaitykite:
Šis darbas žmogui!
Finišo tiesioji
„Jeigu būtume žinoję, iš kokių šiukšlių“
2011-06-29