Pateikti liepa, 2011 mėn. įrašai.


Šiandien Vienybės diena!

Kongresai, įvykiai

Pasirenkite atsisveikinti su laiku, atstumais ir visais skirtumais!

NĖRA ATSTUMŲ – tūkstančiai draugų susirenka daugiau nei 40-yje šalių, kaip vienas žmogus!
NĖRA LAIKO – vos per keletą valandų įgyjama tūkstančio žmonių daugiametė patirtis!
NĖRA SKIRTUMŲ – jaučiama vienybės jėgą, kuri aukščiau visų apribojimų!

Vienybės dienos programa:

15:30 – 16:00 Pasiruošimas pamokai

16:00 – 17:00 Pamoka (transliacija su vertimu į lietuvių k.)

17:00 – 17:30 Pertrauka

17:30 – 18:15 Seminaras susitikimų vietoje.

18:15 – 18:45 Pertrauka

18:45 – 19:45 Pasaulinis draugų susirinkimas www.kab.tv

Komentarų nėra

Nepraleiskite laiptelių – jų dar prireiks

Dvasinis darbas

Klausimas: Kam reikėjo šių tūkstantmečių, gimimų ciklų, kančių? Juk tai, kas svarbiausia,  vyksta dabar.
Atsakymas: Malonumų troškimas privalo pereiti visus etapus ir kiekviename jų, net pačiame mažiausiame, įsitikinti, jog ši būsena niekinga, kad kelionę reikia tęsti – pridėti dar vieną noro gramą ir dar bent per milimetrą pakilti į naują kokybę.
Naujojoje pakopoje visa atrodo įstabu, bet prabėga keletas akimirkų – ir štai jau kažko trūksta, kažkas nebe taip. Vėl blogis atsiskleidžia tiek, kad pakęsti jo nebeįmanoma. Iš pradžių visa buvo puiku, o dabar nebepakenčiama, tad vėl tenka kilti į naują pakopą.
Šitaip – graudendamiesi iš malonumo iš pradžių ir persikreipę nuo kančios pabaigoje – įveikiame daugybę pakopų. Be šių įspūdžių nepajusiu šviesos ir tamsos kontrasto, neturėsiu indo, atsiradusio įsisąmoninus šias priešybes. O neturėdamas indo, negalėsiu pasisemti Begalybės Šviesos.
Todėl privalau nueiti visą kelią, daugybę tūkstančių pakopų, jausdamas kiekvienos žavesį ir nepakenčiamumą. Taip ateiname iki paskutinės laiptų pakopos, ir netgi čia, davime ir meilėje, krintam lyg kabalistas Šimonas, prieš pat išsitaisymo pabaigą tapęs „turgaus prekeiviu“.
Kokia ši būsena? Kur jis nukrito? Priešpaskutinėje, 124-ojoje pakopoje, suprato, jog ši – blogesnė už visas kitas – kaip „Šimonas iš turgaus“.  Tuomet, palyginęs ją su likusia pakopa, pakilo į tobulybę.
Kuo aukščiau pakilai, tuo blogesnė atrodo pakopa, iš kurios atėjo laikas kilti. Blogesnė tiek, jog nebeužtenka jėgų ją pakęsti.
Galiausiai, sukaupęs visus teigiamus ir neigiamus įspūdžius, pakeli juos aukštyn. Negatyvas tampa tavo indo gelme, o pozityvas – atsaku į davimą, – tu įgyji vientisą indą.
Mes tikimės kažkokio šuolio, bet šuolių nebūna. Vienerių metų vaikas iškart negali įšokti į penkerių metų amžių. Argi jis apsieis be lėto, laipsniško vystymosi?  Prarastų metų jam trūktų vėliau – visą gyvenimą. Jo suvokimas visose srityse būtų neišbaigtas. Paruošti indą būtina – nuo šito nepabėgsi.

Iš 2011 m. gegužės 13 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Milijardus milijardų kartų didesnis už Visatą

Kas pasikeitė šiandien?

Dvasingumas – greičiau už šviesą

Komentarų nėra

Pradėti nuo nulio

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Į ką turėtume remtis savo dvasiniame kelyje, kai jau aišku, kad esmė − ne žinios?
Atsakymas: Galime remtis tik į aplinką. Žinios nieko vertos, esu pasirengęs viską pamiršti. Kaip sakoma Talmude, žmonės meldėsi, kad pamirštų visa, ką išmokę. Noriu pradėti nuo švaraus lapo, kaip kūdikis, ničnieko neturėdamas.
Tegul iš galvos „išlekia“ viskas, ką sužinojau iki šiol. Tegul net širdis pasilieka tuščia – man nieko nereikia, noriu pradėti nuo nulio, netekęs viso turto. Tik taip galime tęsti kelionę, pradėdami kiekvieną dieną iš naujo.
Atrodytų, kad knygose tiek visko prirašyta: „Atmink, žinok, nepamiršk…“ Teisingai, bet iš tiesų žmogus tobulėja, kai yra pasiruošęs „virsti nuliu“, kai neįsiklauso į esamo momento balsą.
Tik aplinka lieka mūsų nepakeičiamas ramstis.

Iš 2011 m. balandžio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Atskleisti vieną – paslėpti du“

Daugiau šia tema skaitykite:

Priklausyti nuo aplinkos – tai būti laisvam nuo savojo ego!

Visa viltis − pasikliauti sielos jautrumu

Amžinai nauja pradžia

Komentarų nėra

Hipnozės jėga

Filmai, klipai

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra

Pajausti nematomą tinklą

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Apie ką visi kartu, visa pasaulinė grupė, turime galvoti, kai dalyvaujame Vienybės dienoje? Kaip mums susivienyti?
Atsakymas: Kiekvienas turi įsigilinti į save ir pajausti savyje grandinėlę, kuri susieja jį su kitais, − vidinį, esantį tarp mūsų tinklą. Dar daugiau, žmogus gali būti šiame arba jau nebe šiame pasaulyje, nes šis tinklas yra tarp norų, tarp sielų, o ne tarp fizinių kūnų.
Čia, šitame tinkle yra ir Baal Sulamas, ir visi praėjusių tūkstantmečių didūs kabalistai. Visi jie – kartu su mumis, įjungti į mūsų bendrąjį tinklą. Mūsų šiandien – milijonai, ir iš tikrųjų netgi daugiau, nes visos šios per visą žmonijos istoriją buvusios sielos yra kartu su mumis – šimtai milijonų sielų. Ir visos jos kartu – didžiulė dvasinė jėga.
Jeigu panorėsime susijungti kartu šitame tinkle, tai natūraliai ne tiktai paveiksime vieni kitus, įsijungsime į šitą tinklą, bet ir kiekvienas gaus jį savo žinion dvasiniam tobulėjimui, bet kartu paveiksime visus pasaulio žmones, kurie prie šito tinklo prijungti prieš savo valią, nejausdami to. Mes pradėsime žadinti juos.
Todėl iš pradžių susitarkime tarpusavyje, kad mes norime aiškiai pajausti mūsų tarpusavio ryšį.

Iš 2011 m. birželio 26 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės žiedas, juosiantis visą pasaulį

Lygiagretūs pasauliai – tarp mūsų

Vienybė – naujoji tikrovė

Komentarų nėra

Tai kuris iš mūsų nukrito?

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kaip pateisinti draugą, kuris nukrito ir prarado teisingą ketinimą?
Atsakymas: Klausimas skamba taip: kaip sugebėti pateisinti save dėl to, kad man atrodo, jog draugas būtų netekęs ketinimo?
Į tai reikia žvelgti dvejopai. Išoriniais, praktiniais veiksmais – privalau jam padėti. O savo viduje turiu jį pateisinti ir manyti, kad jo vietoje krisčiau kur kas žemiau.
O dar giliau viduje sakau, kad matau jį nukritusį tik todėl, kad Kūrėjas pateikė man tokį vaizdą. Ir visa tai tik tam, kad pakilčiau virš šios minties, ir manyčiau, kad jis jau visiškai ištaisytas, ir tai aš neištaisytas, jei matau jį tokį nukritusį. Kaip pasakyta: „Kiekvienas teisia pagal savo trūkumus“.
Svarbiausia suprasti, kad esame lyg krištoliniame narvelyje, Kūrėjo jėgos lauke, kuris valdo visas mūsų būsenas. Todėl draugą reikia priimti kaip Kūrėjo atstovą, kuris parodo tau kažkokį Jo požiūrį į tave. Taip pat reikia matyti ir visą grupę, ir net pasaulį bei patį save.
Tau duota aikštelė, kurioje visą laiką privalai daryti tvarką ir visiškai ją ištaisyti. Privalai taip ištaisyti savo matymą, kad visą pasaulį regėtum išsitaisymo pabaigoje (Gmar tikun) – taip pasieksi ir savo išsitaisymo pabaigą.
Juk dvasiniame pasaulyje nevyksta jokių pasikeitimų, tu ir dabar esi absoliučiai tobulos būsenos. Kodėl gi matai jo tiesioginę priešingybę – šį sugadintą pasaulį ir visus kaip neištaisytus?
Bet jeigu skleisi pasaulyje išsitaisymo metodiką ir panorėsi tai pasiekti kartu su visais, kiek tai įmanoma, tai šitaip ištaisysi save ir tas neva esančias išorėje dalis paversi  vidinėmis. Kai tu melsies, teisi pats save ir norėsi išsitaisyti. Galiausiai prieisi tokią būseną, kai viskas susivienys draugėn ir šiose susivienijusiuose dalyse atsiskleis Aukščiausioji Šviesa. O tada vidus ir išorė taps lygūs.

Iš 2011 m. liepos 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką ir kodėl teisti

Prašykite ir išsipildys

Išsilydžiusi širdis

Komentarų nėra

Tik pabuvęs tremtyje, nusipelnys išlaisvinimo

Ketinimas, malda

Žmonija skirstoma į tuos, kurie jaučia, kad jiems būtina suvokti gyvenimo tikslą, ir tuos, kurie šito nejaučia.
Tie, kurie nesiekia dvasingumo, skirstomi į dvi grupes:
1) Tai žmonės, kurių gyvenimas visiškai niekaip nesusijęs su dvasingumu, ir taip gyvena beveik visas pasaulis.
2) Tai žmonės, susiję su dvasingumu, bet melagingai, kitaip tariant, galvojantys, kad materialiais veiksmais galima įgyti dvasinį atlygį kažkokiame „būsimame“ pasaulyje.
Toks požiūris vadinamas religiniu, žmogus nesijaučia „ištremtas“ iš dvasinio pasaulio. Jis galvoja: „Kokia gi čia tremtis, jeigu esu materialioje Izraelio žemėje, vykdau visus fizinius priesakus ir tikiuosi gauti už tai apdovanojimą – ko gi dar reikia?“. Ir todėl tokiam žmogui nieko nereikia.
Bet yra žmonių, trokštančių pasiekti tikrąjį tikslą, susilieti su Kūrėju. Tokie žmonės dirba su ketinimu. O iki to laiko, kol jie nepasiekė šio tikslo, laiko save esančiais tremtyje ir todėl svajoja iš jos išeiti.
Ir kuo daugiau pastangų jie prideda, kad pasiektų šį tikslą, davimo savybę ir meilę artimui, tuo aiškiau jaučia, kad negali to padaryti, neturėdami nei jėgų, nei motyvacijos. Tada jie supranta, kad niekas negali jiems padėti: mūsų prigimtyje nėra tokių jėgų, kurios galėtų tai atlikti.
Taip jie vis tęsia kovą prieš tremtį, prieš jėgą, laikančią juos vergovėje – prieš „Faraoną“, t. y. priešingą Kūrėjui valdžią. Kol neįdeda tiek pastangų, kad tampa visiškai aišku, jog niekada jiems nepavyks remiantis savo jėgomis išsiveržti, o padėti gali jiems tik Kūrėjas.
Šios dvi tiesos, suvokiamos tremtyje, padeda jiems pažadinti išsilaisvinimo jėgą – Kūrėjo atskleidimą, kurio padedami jie išeina iš egoistinės prigimties ir įgyja duodančiąją prigimtį.
Tų žmonių, kurie išgyvena tremtį, laukia išlaisvinimas. Visi likusieji, nejaučiantys nei tremties, nei poreikio išsilaisvinti, tai taip ir lieka savo būsenos. Jų vaidmuo – gluminti tuos, kurie jaučia savo tremtį ir visais būdais trukdyti jų darbe.
Tokie žmonės vadinasi „didis kratinys“ (ėrėv rav), jis laiko tremtyje norinčiuosius išsiveržti davimo link.
Tikroji malda gali gimti tik tam, kuris turi tikrą norą, o šis prasideda „tašku širdyje“. O taškas arba yra, arba nėra, – čia jau nieko nepadarysi. Bet jeigu žmogus turi tašką širdyje, jeigu siekia dvasinio pasaulio ir teisingos aplinkos padedamas vysto šį tašką, tai siekdamas vienybės ir susijungimo, jis jaučiasi esąs „tremtyje“. Ir jeigu teisingai tęsia darbą, tai išeina iš šios tremties, padedant tikrajai maldai, įgijus tikrąjį norą.

Iš 2011 m. balandžio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Suvokimo dekoderis

Nuimti apvalkalą nuo taško širdyje

Sielos ledynmečio pabaiga

Komentarų nėra

„Apvalus pasaulis“

Krizė, globalizacija

Klausimas: Viskas priklauso nuo mūsų noro. Kaipgi išeiti iš savo „šabloninių“ norų, susijusių su šiuo pasauliu?
Atsakymas: Mes nesuvokiame pasaulio kaip „apvalaus“, mums vis dar atrodo, kad jis linijinis, ir kad padedant egoizmui, galėsime jame klestėti.
O tuo tarpu pasaulis jau „pakeitė programą“: dabar sėkmę galime pasiekti tik susivienydami. Tai jau visiškai kitas pasaulio algoritmas, o mes kaip anksčiau „ne į temą“.
Tūkstančius metų žmogus siekė sėkmės pagal savo egoizmo didumą, tačiau per paskutiniuosius 50 metų ši tendencija baigiasi. Mes vis einame į integralų pasaulį, o integraliame pasaulyje naudą gauna tas, kas labiau su kitais susijęs. Mes matome, kad kuo daugiau ryšių žmogus užmezga, kuo daugiau šalių pritraukia, tuo didesnės sėkmės pasiekia. Žmonės instinktyviai tai jaučia ir linksta prie integralių sprendimų.
Tačiau vis dar nesuprantame, kad norint išsigelbėti nuo nelaimių reikia būti tarpusavyje susijusiems ir žmogaus lygmenyje – aukščiau bankų sistemos, pasaulinės industrijos ir kitų globalių mechanizmų.
Ši situacija ėmė ryškėti po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo sukurtos JT, UNESCO ir kitos tarptautinės organizacijos. Tačiau ir jos kaip ir anksčiau veikia pagal egoistinius metodus, užuot priėmę vientisą, visapusišką požiūrį.
Iš principo tokios institucijos turi remtis kitokia koncepcija: visi svarbūs, visos šalys reikalauja lygiaverčio požiūrio. Kodėl vieni turi teisę vetuoti įvairius sprendimus, o kiti – ne? Kas kad kažkas didis, o kažkas mažas? „Apvalioje“ sistemoje didieji kaip tik turi daugiau nusileisti – juk kitaip jie rūpinasi tik savimi.
Mūsų požiūris yra visiškai iškreiptas ir vis tik jau jaučiame, kad pasaulis iš tikrųjų tampa „apvalus“, integralus ir tarpusavyje susijęs.

Iš 2011 m. gegužės 11 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pasaulis – Titanikas…

Visatos mozaika, kurioje trūksta tavęs

Naujos globalaus pasaulio taisyklės

Komentarų nėra

Vienybės link – per dykumą

Dvasinis darbas, Grupė, Knyga „Zohar“

Klausimas: Kaip atpažinti, kad pradėjai dirbti, siekdamas vienybės su bičiuliais? Kaip tai galima išmatuoti?
Atsakymas: Darbą dėl vienybės galima vertinti pagal nusivylimą, kai žmogus jaučia, kad kiekvieną kartą jis tarsi sukasi ratu ir netgi nusileidžia dar žemiau.
Įveikiau savo atstūmimą nuo kitų, panorėjau jungtis su jais, pradėjau planuoti, kaip tai padaryti, kaip priartėti prie jų, dalyvauti su jais. Tuomet supratau, kad mūsų vienybė turi būti ne išorinė, o vidinė, aš turiu susivienyti su jais visa širdimi ir siela, o ne tiesiog laikyti juos už rankų arba apkabinti per pečius.
Įdėjau tiek pastangų – ir pamiršau mūsų vienybę. Vėl stengiausi – ir vėl pamiršau. Apmąstydamas dvasingumą, tikslą, kurį turiu pasiekti, negalvoju apie savo bičiulius. Pirmiausia manyje kyla kiti vaizdiniai apie dvasingumą – kaip apie atskleidimus, šviesas, pripildymus. Aš manau, kad dvasingumas pripildys visus mano norus kaip materialiame lygmenyje, tarsi tai įprastas prisipildymas malonumu noro viduje. T. y. ketinu egoistiškai siekti dvasingumo. Tokiu būdu nustatau, kad vis dar esu tremtyje.
Aš visąlaik siekiu dvasingumo, vienybės, kiekvieną kartą nukreipiu save teisinga linkme – vienybės su bičiuliais link, grupės stiprinimo, platinimo, vienybės ir laidavimo link. Suprantu, kad priklausau nuo jų, o jie nuo manęs, ir kiekvienąkart stengiuosi, kad būčiau šiose mintyse, kad dvasingumas – tai mūsų tarpusavio ryšys, esantis aukščiau kiekvieno iš mūsų noro.
Ir nepaisant visų mano pastangų, teisingų minčių, mane tarsi apsvaigina smūgiu per galvą: aš vėl grįžtu į ankstesnes mintis apie materialius dalykus: „Ir kur gi nauda man?! Kur dvasingumas?! Ką gi aš gavau? Niekas manyje neatsiskleidė…“
Tai vadinama: Faraonas iščiulpia visas mano pastangas sau. Ir taip kiekvieną kartą. Aš stengiuosi pakilti aukščiau savo ego, būti vienybėje su visais, kiek tik sugebu, organizuoju grupę, kad sukurčiau savyje teisingą aplinką, galinčią palaikyti mane, bet staiga vėl galvoju: „Ir kur gi mano laimėjimas? Ką aš užsidirbau? Ką radau? Ko pasiekiau? Kur pripildymas?“ T. y. laukiu savo egoistinių norų pripildymo, o ne davimo tarp mūsų atskleidimo.
Tokiu būdu Faraonas palaipsniui praryja visas mano pastangas, kol galų gale išstumia visas jas iš savęs, kaip pasakyta: „prarijo gausą ir išstūmė ją“ [Jov, 20:15]. Kai mano pastangos pasiekia maksimumą, tuomet viską, ką Faraonas sukaupė savyje, aš gaunu atgal, tačiau ne iškart, o palaipsniui. Pirmiausia pakylu aukščiau visų šių norų, t. y. „pabėgu iš Egipto“, o po to palaipsniui juos atskleidžiu kaip „aukso veršį“, „žvalgus“ ir kitus egoistinius norus, tačiau tai jau kiti „dykumos“ lygmenys.
Kai dirbu savybėje chafėc chėsėd („nieko nenorintis gauti sau“) – „davime dėl davimo“, tuomet atsiskleidžia tie patys norai su Faraono pripildymais, ir būtent jie padeda man atskleisti blogį. Juk „dykumoje“ nieko neturiu, chafėc chėsėd nėra noro. Tačiau tiek, kiek iš Faraono ištraukiu šią egoistinę savybę, galiu ištaisyti ją, paversdamas ją vis stipresniu „davimu dėl davimo“, kol užbaigiu visą šią pakopą, užbaigdamas ir savo „40 metų klajones po dykumą“. Tokiu būdu tobulėjame.

Iš 2011 m. balandžio 21 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Mes visi atsakingi vienas už kitą

Nelaukiant kritinės ribos

Komentarų nėra

Mūsų pasaulis – Titanikas…

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

Nuomonė: (Giulio Tremonti, Italijos finansų ministras): Be struktūrinių reformų Italija bus panaši į „Titaniką“. Be subalansuoto biudžeto siaubinga, atėjusi iš praeities skola praris ne tik mūsų ateitį, bet ir mūsų vaikų ateitį. Šiandien vyksta Europos pasimatymas su likimu.
Komentaras: Nelinksmas pasimatymas, jei žvelgsime į pasaulio būseną įprastu žvilgsniu, ir, priešingai, jeigu laikysime tai galvosūkiu, kurį mums davė gamta žmonijai vystantis integralios bendrijos link, tai mums reikia spręsti dabar, o ne tingėti ir atidėlioti sprendimą. Kitaip gausime dar sunkesnį darbą − „taisyti klaidas“.
Problema − naujas požiūris į pasaulį: būtina išmokti manyti, kad jis vieningas, uždaras ir tarpusavyje susijęs. Reikia suvokti, kad šie ryšiai atsirado žmonijos bendrijoje, kuri išsivystė iki šio lygio. Ir kelio atgal nėra.
Išeitis viena: išmokti gyventi pagal naują sistemą, pertvarkius pagal ją žmogų. Kitaip tariant, būtinas visuotinis auklėjimas ir išsilavinimas, idant išstudijuotume naują pasaulio prigimtį.
Pasaulis tapo integralus, vieningas, o tai reiškia, kad mes visi visiškai priklausomi vieni nuo kitų. Kiek galėsime taip elgtis – laimėsime, kitu atveju – pralošime…

Daugiau šia tema skaitykite:

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Ar yra išeitis?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai