Kabala – tai metodika apie susijungimą tarpusavyje, apie Gamtos – vieningos Jėgos planą. Ši Jėga palaiko visą Visatą, visus mus, visą pasaulių sistemą.
Nuo Senovės Babilono laikų šis mokslas buvo paslėptas nuo visos žmonijos. Jame teigiama, kad tūkstančius metų − nuo Senovės Babilono iki dabartinių laikų − kabala bus perduodama mažyčiu „upeliu“ iš mokytojo mokiniui, kol mūsų pasaulis netaps šiuolaikiniu Babilonu – netaps bendra visuma.
Tai reiškia visišką tarpusavio ryšį, nepriklausantį nuo vystantis susiformavusių sienų, šalių, žemynų, rasių, grupių, religijų. Tarp mūsų atsiranda toks tarpusavio ryšys, kuris pašalina visus užtvarus.
Kita vertus, mūsų egoizmas pasiliks ir vystysis toliau. Dėl to dar stipriau nekęsime vieni kitų, atstumsime vieni kitus, automatiškai, pasąmoningai, instinktyviai galvosime vien apie save, visiškai nepaisysime kitų ir tik maksimaliai išnaudosime juos savo naudai. Tokia bus mūsų prigimtis po 3700 metų, sakoma kabalistiniuose šaltiniuose.
Pasieksime didžiulį egoizmą, ir jis mums bus natūralus. Mes net nesuprasime, kad jis kažkoks ypatingas – tiesiog tai mes, ir toks mūsų gyvenimas. Vis dėlto šis egoizmas kartu su mūsų stipriu integraliu ryšiu, tarpusavyje sukurtu bendravimu galų gale vėl gražins mus į Babiloną.
Be to, paskutiniame egoistinės visuomenės vystymosi etape, kai ji jau tampa globalia, praktiškai esame išsėmę visus Žemės resursus ir energijos šaltinius: vandenį, iškasenas, metalus, naftą, anglį, dujas. Visa tai artėja prie pabaigos. Net jeigu ir norėtume toliau auginti savo egoistinį potencialą – tai jau nebeįmanoma.
XX amžiuje išsivysčiusi vartotojiška visuomenė sekina pati save nusiaubdama visus žemiškus išteklius. Galiausiai netgi fiziškai nebegalime taip toliau gyventi. Pasiekėme tokį priešiškumą vieni su kitais ir supančia gamta, kad vien tai verčia mus kažko imtis.
Mūsų visuomenė tampa kitokia – nevaldoma. Matome, kaip įvairiose šalyse, ypač pastaruoju metu, vyksta iš pirmo žvilgsnio nesuprantamos revoliucijos, matome, kaip komunikacija, ryšys tarp žmonių skatina reikalauti socialinių permainų. Tačiau mums dar nesuprantama, kaip ir kodėl tai vyksta: šiandien – ten, rytoj – galbūt čia ar bet kurioje kitoje vietoje. Mes nematome, kur visa tai veda.
Ir štai taip pasimetę, nesuprasdami kito etapo, matome, kaip pasauliui vėl atsiskleidžia kabalos mokslas. Pamenu, kai mokiausi pas savo mokytoją, mes važiuodavome dviese į ypatingas kabalistines vietas ir sėdėdavome ten vienas priešais kitą. Tais vakarais ir naktimis jis stengėsi man papasakoti, kad ateis toks laikas, kai kabala atsiskleis.
Ką reiškia „atsiskleis“?
„Atsiskleis“ – reiškia, kad ne tu pradėsi apie tai kalbėti, bet ateis žmonės, kurie norės tai išgirsti. Juk tai priklauso ne nuo tavęs, o nuo to, ar tavęs klausysis. Ir matome, kad tas laikas atėjo: iš žmonių skaičiaus, kurie šiandien skirtingose šalyse, skirtinguose žemynuose įvairiomis kalbomis pageidauja išgirsti žinią apie tai, ko iš mūsų reikalauja Gamta, Kūrėjas, į ką turime tapti panašūs, kaip turime pakeisti save, į kokį lygmenį pakilti, kaip kartu su tuo pereiti į visiškai kitą išmatavimą, pajausti visa apimančią gamtą, amžinybę, tobulumą, pajausti tai čia ir dabar, mūsų pasaulyje.
Tokie žmonės, kaip pasakyta kabalos moksle, atsiras XX a. pabaigoje. Aš nelabai tuo tikėjau, neįžvelgiau tam jokių prielaidų. Bet iš tikrųjų praeito amžiaus pabaigoje tūkstančiai žmonių ėmė domėtis kabala, pradėjo pasąmoningai, instinktyviai jausti šiam mokslui trauką dėl išsivysčiusių ir visiškai subrendusių savo norų. Šiame visiškai subrendusiame nore ir gimsta kita pakopa – nauja dimensija.

Iš 2011 m. birželio 10 d. pirmosios kongreso Maskvoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Babilono palikimas

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Šviesa pagimdė norą ir jį valdo. Nėra tokio judėjimo nore, kuris nebūtų atėjęs iš Šviesos. Ir kaipgi tada įmanoma kokia nors asmeninė iniciatyva, vadinamasis „pabudimas iš apačios“ (hitaruta de letata), kurio reikalaujama iš žmogaus?
Ir vis dėlto, toks pabudimas įmanomas, nes Šviesa siekia, kad noras pažintų save, atliktų sąmoningus veiksmus, kad pasijaustų esąs savarankiškas ir neva nepriklausantis nuo Šviesos. Likęs be Šviesos, savo valdžioje, noras gali nuspręsti, ko norįs, ir pareikalauti iš Šviesos pokyčių.
Reikalavimas gali būti egoistinis, kai noras vedinas savo pirminės prigimties trokšta prisipildyti. Tačiau gali būti, kad padedamas Šviesos noras pasiekia tokią būseną, kai troškta tikrų pasikeitimų ir prašo pripildymo ne dėl savęs, o dėl Šviesos, dėl Kūrėjo, dėl artimo.
Žmonės, norintys pasiekti tokį prašymą ir prašantys gerovės artimui, vadinami „Israel“ (jašar el – „tiesiai pas Kūrėją“). O visi likę, norintys tiesiog prisipildyti, be jokio santykio su Šviesa, vadinami „pasauliečiais “. Jeigu žmogus tikisi, kad Šviesa padės jam užsipildyti, tada jis vadinamas „religingu“. Į tokias tris dalis skirstoma visa žmonija.

Iš 2011 m. gegužės 3 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepriklausoma analizė

Vienas žmogus gali sukelti pasaulio pakilimą arba kritimą

Pabudai? Pažadink ir kitus

Video klipas rusų k.