Baal Sulamas „Taika pasaulyje“: „Pasaulio taisytojų“ nesėkmės priežastis ta, kad jie į žmogų žiūri kaip į mašiną, kuri dirba ne taip, kaip reikėtų, ir kurią reikia taisyti − išimti sugedusias dalis ir pakeisti jas kitomis, nepriekaištingai veikiančiomis…
Tačiau Kūrėjas kruopščiai saugo kiekvieną Savo kūrinio dalelę ir niekam neleidžia naikinti to, kas yra Jo valdžioje. Ją galima tik ištaisyti ir paversti gėriu.
Todėl visi panašūs „taisytojai“ išnyks nuo žemės paviršiaus, o blogis pasaulyje pasiliks. Jis egzistuoja ir lydi vystymosi pakopas, kurias kūrinys privalo praeiti, kol galutinai nesubręs.
Klausimas: Koks skirtumas tarp pasaulio taisytojų ir kabalistų?
Atsakymas: Ir tie, ir anie nori, kad būtų gerai. Skiriasi – priemonė. Kabalistai nori ištaisyti pasaulį su aukštesniąja Šviesa. Ji sukūrė pasaulį, ji jį „sugadino“ − tai lai dabar ir įveda tvarką. Kūrinijoje yra tik viena jėga ir ji laiko materiją savo rankose.
Pasaulio taisytojai mano, kad gali keisti pasaulį savo nuožiūra. Priešingai nei jie, kabalistai nežino, kaip atlikti ištaisymą ir palieka tai Šviesai. Mes tik nustatome vietą, kuri, mūsų manymu, turi būti ištaisyta.
Kaip ištaisyti – nežinome ir negalime žinoti. Žmogus tik atskleidžia, kad jis to nesugeba ir tada šaukia: „Gelbėkite!“. Taigi jis nuleidžia galvą, o ne užriečia nosį. Jis pritraukia aukštesniąją gamtos jėgą, kad ji atliktų darbą ir nesistengia pats ja tapti.
Kabalistui ištaisymas – ne gamtos ar artimo išnaudojimas, o atvirkščiai – kelias į pusiausvyrą, harmoniją ir dalių tarpusavio integraciją. Tai visiškai kitoks priėjimas, kitokia priemonių analizė – aukštesnioji jėga vietoj asmeninių pastangų.
Žmonijos istorija – tai klaidų virtinė: kaskart iš naujo griauname ir statome, griauname ir statome, kad vėl sugriautume. Tačiau neturime kitos išeities – plačiai užmerktomis akimis kaskart pradedame darbą giliai įsitikinę, kad dabar jau viskas pavyks taip, kaip reikia. Po to ateina nauja karta, atstumia senąjį „projektą“ ir sumano naują.
Galop kūrimo programa atvedė mus į dabartinį etapą, kuriame po truputį viskuo nusiviliame. Tačiau net ir tai nėra mūsų nuopelnas – tiesiog Šviesa nebežadina daugiau norų, nes mes pagaliau persisotinome. Dvasiniame pasaulyje mūsų laukia dar daugybė norų, tačiau šio pasaulio norų komplektas jau baigėsi ir dabar lyg ir nėra ką daugiau taisyti. Viskas išbandyta.
Jei taip nebūtų, egoistai dar surastų sau pritaikymą. Tačiau staiga atsiranda tuštuma. Kosmosas? Bet kam jis mums? Vandenyno gelmės? Nuobodu. Pasaulis tampa mažas, pilkas ir nepatrauklus. Juk savo nore daugiau nejaučiame, kad jame yra pripildymo šaltiniai.
Dabar gi ir atsisuksime į teisingą ištaisymą – neturėdami išeities, o ne dėl nuopelnų. Juk mes kvailiai, ir jei mūsų noras toliau vystytųsi, niekada „nenuspaustume stabdžio“, niekada nesuvoktume, kad visi egoizmo „pasiekimai“ mums kenkia.

Iš 2011 m. gegužės 5 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

O kito pasaulio nerasite?

Žmonijos pereinamojo laikotarpio sunkumai

Klausimas: Mūsų laikais toks reiškinys kaip autizmas tampa vis dažnesnis ir įvairesnis.
Ar autistai – tai neištaisytos sielos, kurios nusileidžia į mūsų pasaulį, ar atvirkščiai, tai – ištaisytos sielos, kurių buvimas turi pakeisti mūsų pasaulį į geresnę pusę?
Atsakymas: Visais laikais egzistavo žmonių su įvairiausiais psichiniais, protiniais ir mentaliniais nukrypimais. Ir jeigu šiandien stebime daugybę panašių reiškinių, tai galima sakyti, kad mūsų pasaulis priėjo savo egoistinio vystymosi pabaigą.
Depresija, dvasiniai sutrikimai, autizmas, indigo vaikai, norma tapęs hiper aktyvumas… Tabletės nuo depresijos išrašomos netgi katėms ir šunims − jiems tai persiduoda iš mūsų. Jeigu šeimininkas kenčia nuo depresijos, tai jo šuo perima šį jo susirgimą, juk vienas „gyvūnas“ jaučia kito, šalia gyvenančio gyvūno būseną.
Mūsų požiūris į žmones, atmetus filosofiją turi remtis dviem kriterijais: turime juos pastūmėti sielos taisymo link, jeigu juose yra taškas širdyje ir to jie nori bei sugeba. O jeigu ne, turėtume kiekvienam suteikti galimybę normaliai fiziškai egzistuoti mūsų pasaulyje.
Iš tikrųjų, bet koks reiškinys turi savo priežastį, ir jeigu žmogus mūsų pasaulyje yra tokios ypatingos būsenos, kai atitrauktas nuo realybės nesugeba savęs ištaisyti, sąveikauti su kitais ir būti aktyvus žmonių visuomenės narys, tai, žinoma, egzistuoja vidinė, dvasinė priežastis, dėl kurios jo kūnas yra tokios būsenos.
Aišku, kad ši būsena yra šio žmogaus ir tų, kurie turi juo rūpintis, sielos išsitaisymas – viskas tarpusavyje susiję. Bet nereikia galvoti, kad tai – ypatingos sielos, kurios atėjo ištaisyti mūsų visuomenę. Mūsų visuomenė išsitaisoma tiktai turinčių tašką širdyje žmonių, pasitelkus kabalos mokslą.
Bet, jeigu įmanoma, visiems tokiems žmonėms verta duoti kabalistinį auklėjimą, nes kabalistiniuose šaltiniuose esanti Šviesa gali juos teigiamai veikti. Patariu duoti jiems klausyti kabalistinę muziką ir skaityti kabalistinius tekstus, net jeigu jie nesiklauso ir nesupranta.
Jie jaučia vidinį atgarsį ir ryšį su tais šaltiniais, jie tik negali mums apie tai pasakyti, nes yra „atitrūkę“ nuo mūsų. Todėl verta sukurti jiems tokią aplinką, kurioje veikia Šviesa.

Iš 2011 m. balandžio 2 d. šeštosios „MES! “ kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsargiai – vaikai!

Vaistas nuo depresijos – ryšys su kitais žmonėmis

Esminis šių dienų realybės požymis