Visų projektų likimas

2011-07-9

Baal Sulamas „Taika pasaulyje“: „Pasaulio taisytojų“ nesėkmės priežastis ta, kad jie į žmogų žiūri kaip į mašiną, kuri dirba ne taip, kaip reikėtų, ir kurią reikia taisyti − išimti sugedusias dalis ir pakeisti jas kitomis, nepriekaištingai veikiančiomis…
Tačiau Kūrėjas kruopščiai saugo kiekvieną Savo kūrinio dalelę ir niekam neleidžia naikinti to, kas yra Jo valdžioje. Ją galima tik ištaisyti ir paversti gėriu.
Todėl visi panašūs „taisytojai“ išnyks nuo žemės paviršiaus, o blogis pasaulyje pasiliks. Jis egzistuoja ir lydi vystymosi pakopas, kurias kūrinys privalo praeiti, kol galutinai nesubręs.
Klausimas: Koks skirtumas tarp pasaulio taisytojų ir kabalistų?
Atsakymas: Ir tie, ir anie nori, kad būtų gerai. Skiriasi – priemonė. Kabalistai nori ištaisyti pasaulį su aukštesniąja Šviesa. Ji sukūrė pasaulį, ji jį „sugadino“ − tai lai dabar ir įveda tvarką. Kūrinijoje yra tik viena jėga ir ji laiko materiją savo rankose.
Pasaulio taisytojai mano, kad gali keisti pasaulį savo nuožiūra. Priešingai nei jie, kabalistai nežino, kaip atlikti ištaisymą ir palieka tai Šviesai. Mes tik nustatome vietą, kuri, mūsų manymu, turi būti ištaisyta.
Kaip ištaisyti – nežinome ir negalime žinoti. Žmogus tik atskleidžia, kad jis to nesugeba ir tada šaukia: „Gelbėkite!“. Taigi jis nuleidžia galvą, o ne užriečia nosį. Jis pritraukia aukštesniąją gamtos jėgą, kad ji atliktų darbą ir nesistengia pats ja tapti.
Kabalistui ištaisymas – ne gamtos ar artimo išnaudojimas, o atvirkščiai – kelias į pusiausvyrą, harmoniją ir dalių tarpusavio integraciją. Tai visiškai kitoks priėjimas, kitokia priemonių analizė – aukštesnioji jėga vietoj asmeninių pastangų.
Žmonijos istorija – tai klaidų virtinė: kaskart iš naujo griauname ir statome, griauname ir statome, kad vėl sugriautume. Tačiau neturime kitos išeities – plačiai užmerktomis akimis kaskart pradedame darbą giliai įsitikinę, kad dabar jau viskas pavyks taip, kaip reikia. Po to ateina nauja karta, atstumia senąjį „projektą“ ir sumano naują.
Galop kūrimo programa atvedė mus į dabartinį etapą, kuriame po truputį viskuo nusiviliame. Tačiau net ir tai nėra mūsų nuopelnas – tiesiog Šviesa nebežadina daugiau norų, nes mes pagaliau persisotinome. Dvasiniame pasaulyje mūsų laukia dar daugybė norų, tačiau šio pasaulio norų komplektas jau baigėsi ir dabar lyg ir nėra ką daugiau taisyti. Viskas išbandyta.
Jei taip nebūtų, egoistai dar surastų sau pritaikymą. Tačiau staiga atsiranda tuštuma. Kosmosas? Bet kam jis mums? Vandenyno gelmės? Nuobodu. Pasaulis tampa mažas, pilkas ir nepatrauklus. Juk savo nore daugiau nejaučiame, kad jame yra pripildymo šaltiniai.
Dabar gi ir atsisuksime į teisingą ištaisymą – neturėdami išeities, o ne dėl nuopelnų. Juk mes kvailiai, ir jei mūsų noras toliau vystytųsi, niekada „nenuspaustume stabdžio“, niekada nesuvoktume, kad visi egoizmo „pasiekimai“ mums kenkia.