Suaugti ir tarnauti žmonėms

Realybės suvokimas

Pagal aukštesniąją programą esame vystymosi procese, kuris turi baigtis visišku išsilaisvinimu. Ir pirmiausiai turime atskleisti esą „ištremti“ iš kažkur.
Bet iš kur esu ištremtas ir nuo ko atskirtas? Ir štai sužinau, kad egzistuoja kažkokia aukštesnioji realybė – tikra, nuolatinė, amžina, tobula, o aš esu atskirtas nuo jos ir esu kažkokioje melagingoje tikrovėje! Gyvename įsivaizduojamame pasaulyje, kaip kad mūsų pasaulį vadina kabalistai. Šis pasaulis man atrodo it praradusio sąmonę žmogaus haliucinacija.
O aš privalau išnaudoti šiuos įsivaizduojamus paveikslus tiek, kiek sugebu ir kiek man leidžia, kad pakilčiau. Man lyg ir kalba iš aukščiau: „To pakanka, o visur kitur tau padėsime iš išorės. Bet, būdamas tokios būsenos „be sąmonės“, privalai pats įdėti kažkokias pastangas, kad iš tos būsenos išeitum“.
Ar kada nors matėte, kaip žmogui grąžina sąmonę? Jį purto, žadina, neleidžia „panirti“ į save, verčia atmerkti akis, imti žiūrėti, reaguoti. Kuo daugiau su tavimi dirba ir žadina, tuo labiau padeda tau atsigauti, pažadinti savyje vidines jėgas. Ir tada pradedi reaguoti į aplinkinius ir „nepanyri“ į save.
Yra tokių akimirkų, kai tik nuo tavęs priklauso, koks galiausiai būsi: sąmoningos ar nesąmoningos būsenos. Ir mes turime pažadinti save ir pasaulį.
Be abejonės, jeigu egzistuoja vystymosi programa, kuri it traukiniu veža mus, tai privalome nuvykti iš pradinio punkto į galutinį, kol visiškai išsivaduosime. Bet pačioje šio kelio pabaigoje yra toks ruožas, kur patys turime dalyvauti judėdami į tikslą.
Ir čia irgi neturime pasirinkimo – jeigu nepanorėsi dalyvauti, tai tave privers. Negali taip būti, kad visiškai nedalyvaudamas programoje pasieksi jos pabaigą. Tu nepajausi šio galutinio taško, šios būsenos, jeigu iki tol pats nejudėjai jos link.
Tavo dalyvavimas reikalingas tau pačiam, kad tave vystytų, kad kažko išmokytų. Tik tada pajausi, ką reiškia visiškas išsivadavimas.
O be šito nieko nepajausi. Mes ir dabar esame Begalybės pasaulyje, bet argi jį jaučiame? Dėl neišvystyto suvokimo jaučiame visiškai priešingą pasaulį.
Todėl mūsų vystymasis, nuo šios akimirkos ir iki galutinio išsivadavimo, privalo tęstis, mums aktyviai dalyvaujant. Ir visa tai irgi slypi Kūrimo Sumanyme ir jo vystymo programoje.
Tiesiog atėjo laikas! Tartum augantis vaikas: kuo jis didesnis, tuo daugiau turi dalyvauti savo gyvenime. Jis turi mokytis pats kažką daryti, bent jau susirinkti savo žaisliukus. Kol jis neišaugs, kol netaps suaugęs, kai sugebės pats save aptarnauti ir tarnauti kitiems žmonėms.

Iš 2011 m. gegužės 27 d. pamokos pagal straipsnį „Apibendrinantis įvadas“ (Pticha kolelet)

Daugiau šia tema skaitykite:

Grįžimas į sąmonę

Šis pasaulis – sapnas sapne, kuris sapne…

Buvome tarsi sapne

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>