Pateikti Trečiadienis, liepos 13, 2011 dienos įrašai.


Studijos – ne mums?

Krizė, globalizacija

Tiesą sakant, žmonija dar nežengė nė vieno tikro žingsnio savo laimės link.
Jeigu jau siekiu laimės, pirmiausia turiu suprasti, kas tai yra. Kas gamtoje yra laimė, kurios trokštu? Privalau suvokti: viskas užprogramuota taip, kad visas priemones ir gamtos įstatymus turiu savo žinioje. Tereikia teisingai jais pasinaudoti, ir tapsiu laimingas.
Vietoj to, žmonija susikuria dirbtinius orientyrus ir stengiasi veikti savo nuožiūra, kaip vaikas, kuriam tiesiog norisi ir viskas. Mes nestudijuojame gamtos įstatymų ir nenorime jų laikytis, nenorime pripažinti vieningos visuotinės sistemos egzistavimo. Fizikos dėsnius ir kitus gamtos mokslo duomenis pripažįstame, tačiau žmonių tarpusavio santykiai mums – nesąmonė. Mes juos beatodairiškai neigiame.
Skiriasi šeimos, apninka depresija, bet mes kažkodėl esame įsitikinę, kad tai nesusiję su gamtos dėsniais: „Tai ne aš numečiau – man nukrito.“
Žmogui sunku pripažinti faktą, kad jis yra sistemoje, kuri jį veikia ir pančioja tūkstančiais grandinių. Kitos išeities nėra – belieka išstudijuoti jos dėsnius. Kuo tiksliau juos taikysime, tuo daugiau pasieksime. Kai žmogus iki galo įvykdys visas sąlygas, pasieks darnos ir tobulumo viršūnę. Deja, jis nenori apie tai girdėti: „Elgsiuosi savaip – studijos ne man.“
Na, sunkumai vis tiek išmokys. Šia prasme žmonija nėra išmintingesnė už užsispyrusį, nepaklusnų vaiką. Jau prieš trisdešimt metų tarptautiniuose forumuose aidėjo perspėjimai dėl permainų visuomeniniame gyvenime ir mūsų santykyje su aplinka būtinybės, tačiau nuo to laiko taip nieko ir nepadaryta. Vaikas užsispyręs iš prigimties, jam dar trūksta nuovokos, bet „šio pasaulio galingieji“, kurie, atrodo, turėtų būti išaugę iš vaikiško amžiaus, rodo savo ribotumą…

Iš 2011 m. gegužės 11 d. pamokos pagal straipsnį: „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Komentarų nėra

Amžinybė už užsklandos

Dvasinis darbas, Grupė, Realybės suvokimas

Klausimas: Jūs daug kalbate apie pasiruošimo pamokai svarbą, apie tai, kad žmogus visą dieną turėtų užsiimti vidiniais išaiškinimais. Kai bandau palyginti tai su tikrove, kurioje gyvenu, visa tai atrodo taip nepasiekiama, kad puolu į neviltį: ką apskritai čia veikiu?
Atsakymas: Esi pamokoje, kad išsiaiškintum savo ryšį su artimu – ir per jį pažinsi savo ryšį su Kūrėju. Aiškindamasis, kaip esu susijęs su artimu, o per jį (tai vienas ir tas pats) – su Kūrėju, pasiekiu tokią būseną, kai ištaisau ryšį ir su artimu, ir su Kūrėju.
Ką man tai duos? Taip atskleidžiu savo sielą. Pradedu atskleisti visą savo norą, kuriame jaučiu tikrovę kaip priklausančią man. Juk be noro, nėra tikrovės. Kiek priartinu šį norą ir sutapatinu jį su savimi, tiek atskleidžiu pasaulį.
Dabar nejaučiu, ką jaučia kiekvienas iš jūsų ir visi kiti žmonės pasaulyje. Jie visi – mano dalys, per kurias jausčiau visa apimančią tikrovę – Begalybės Malchut, savo amžiną, tobulą gyvenimą. Vietoj to, suvokiu tik mažiausią jos dalį, kurią sugebu jausti būdamas maža ląstele. Ir tai – mano gyvenimas. O visa kita – tai mano sielos dalys, nuo kurių esu atskirtas ir todėl nesugebu per jas pajausti aukštesniųjų išmatavimų.
Suprantu, kad žmogus ne itin veržiasi tai atskleisti, juk jis nejaučia, ką prarandąs. Tačiau prisiversdami vis apie tai galvoti, palaipsniui įgyjame norą atskleisti šią visa apimančią tikrovę.
Nepaisydamas supančių tave kūnų vietoj jų įsivaizduok norus. Jei prijungtum sau dar keletą tokių norų, tai per juos pajaustum naujas tikrovės dalis, papildančias šį pasaulį. Juk tai tavo suvokimo indas.
Klausimas: Tačiau kaip galiu pasiekti tokį pabudimą?!
Atsakymas: Tai psichologinė problema − ne daugiau. Man davė iliuziją, kad egzistuoja kažkas dar: ko nekenčiu, kas kitokie nei aš, tolimi, priešingi man. Tačiau tai tėra vaizduotės žaismas. Šį norą apvilko išoriniu žmogaus pavidalu, o aš, gimęs egoistinės prigimties, atstumiu jį, nekenčiu jo, niekinu jį.
Turiu pakilti virš šio įsivaizduojamo paveikslo, dirbti prieš jį, pajausti vidinę esmę, iš savo noro prasiskverbti į jo norą, juk tai visai ne jo noras, o mano. Turiu nuimti visas tas išorines dekoracijas, juk tai tėra spektaklis su milijardu nekenčiamų veikėjų, kurį man surengė Kūrėjas. Reikia nuimti visus išorinius pavidalus, kad jie neiškreiptų tikrojo paveikslo.
Turiu prie savo noro prijungti visus mažyčius, kiekvieno man atrodančio svetimo žmogaus (nors iš tikrųjų tai ne žmonės ir ne svetimi) norus. Taip sujungiu visas savo dalis ir įgyju sielą. Kaip tai padaryti?
Kabalistai sako: iš aukščiau tyčia padaryta, kad nekenti kitų. Turi dirbti prieš save nematydamas išorinių pavidalų, turi susijungti su jų vidiniais norais ir atskleisti meilę. Tau nereikia mylėti išorinių draugo savybių – palik jas ramybėje. Turi pamilti jo vidinę dalį.

Iš 2011 m. gegužės 4 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie „garvežiukų“ naudą ir žalą

Tikslus nusitaikymas

Žiūronai kelyje į tikslą

Komentarų nėra