Pateikti Ketvirtadienis, liepos 14, 2011 dienos įrašai.


Sumokėk noru ir gausi viską!

Dvasinis darbas

Klausimas: Kaskart skaitant „Zohar“, užplūsta sunkumas ir tampa sunku išlikti budriam. Ar tai reiškia, kad „Zohar“ mane taiso?
Atsakymas: Manai, kad tave taiso sapne? Nuostabu! Belieka tik miegoti…
Jei skaitydamas knygą „Zohar“ jauti, kad užmiegi, tai tik todėl, kad nesieki išsitaisyti, tau neskauda.
Įsivaizduok: jei tave dabar kamuotų stiprus galvos arba pilvo skausmas ir būtum įsitikinęs, kad „Zohar“ tuoj pat tave išgydys, argi užmigtum? Ne, nes jaustum kūne skausmą.
O dabar skausmas nesijaučia kūno organuose. Jei tik mane jaudintų susijungimas su draugais, jei tik norėčiau jo ir man tikrai skaudėtų dėl to, kad nejaučiu vienybės su grupe, kurioje atskleidžiu dvasingumą, Kūrėją… Tačiau juk vakar norėjau atskleisti! Kas atsitiko dabar? Vakar noras buvo, o šiandien nėra…
Įsivaizduok: tau leido įeiti į tokią vietą, kurioje gali gauti viską. Tačiau atėjęs turi sumokėti poreikiu, noru. Už prekystalių stovi pardavėjai: „Ko, gerbiamasis, pageidautumėte?“ Turi jiems parodyti norą, pademonstruoti, ko būtent nori. Taip tu tarsi paduodi indą, kurį jie pripildo tuo, ko tu pageidauji.
Taigi, ateini į šią vietą, tau leidžia įeiti, prieiti prie pardavėjo, jis žiūri į tave: „Ko pageidautumėte?“ O tu mieguistu balsu sakai: „Noriu miego…“
Nesuprantama, ką čia veiki, kodėl atėjai, kaip priėjai prie „prekystalio“… Aišku tik, kad tau davė šią galimybę už ankstesnius nuopelnus. Bet kas dabar?
Todėl, jei žmogus jaučia, kad snaudžia, vadinasi, jam trūksta pasiruošimo, pažadinimo, nepakanka aplinkos įtakos. Jam tikrai reikia pagalbos. Suprantu jį. Mums trūksta bendro pabudimo, kad skaitydami „Zohar“ stengtumės, jaustume nerimą ir įtampą. Taip buvo, kai tik pradėjome skaityti „Zohar“, bet vėliau įprotis prarijo skonį. Reikia stengtis jį sugrąžinti.

Iš 2011 m. gegužės 10 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepakišk Kūrėjui savęs

Malda prieš meldžiantis

Pasaulis kreivame mano sielos veidrodyje

Komentarų nėra

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Dvasinis darbas, Grupė, Realybės suvokimas

Pradedančiajam būdinga kovoti su kliūtimis ir bandyti jas pašalinti. Jis kol kas nesupranta, jog visos jos kyla iš „Nėra nieko, išskyrus Jį“ ir laiko jas paprasčiausiais atsitiktinumais bei gyvenimo nesėkmėmis.
Jis kol kas negali per šias kliūtis užmegzti ryšio su Kūrėju ir nemato, jog visi gyvenimo įvykiai ateina iš Jo. Todėl atstumia jas savo egoizme ir pyksta ant kitų, norėdamas susikurti ramų, laimingą gyvenimą, kaip kad šiame pasaulyje daro visi, kol kas nejaučiantys ryšio su Kūrėju. Tai pradiniai mūsų darbo žingsniai.
Bet po to, kai žmogus stengiasi, norėdamas įeiti į grupę, užmegzti ryšį su mokytoju, su knygomis – Šviesa ima jį stipriau veikti. Ir nors šito nejaučia, bet junta pokyčius savyje. Juk jis jau pradeda pastebėti savo ryšį su valdančiąja jėga, su visų įvykių priežastimi, esančia kažkur gamtoje, jo viduje, ir žadinančia jame norus, mintis.
Žmoguje yra kažkoks vidinis valdantis faktorius, ir tada jis pradeda megzti ryšį su juo, bandydamas suprasti, kodėl Jis visą tai daro, kokiu tikslu, ir kaip reikia reaguoti?
Žmogus gyvena labai ilgai, kol pajunta, jog visus įvykius sukelia tam tikros vidinės, Kūrėjo siunčiamos priežastys. Tada jis supranta, jog norint kuo greičiau praeiti šį paslėpties etapą iš tiesų reikia dėti daug pastangų grupėje, platinant kabalą, mokantis.
O kai jis jau nepamiršta, kad viskas kyla iš vidinės jėgos, kuri šitaip žadina ir nukreipia jį, tai jo darbas tampa sąmoningesnis, tikslesnis ir praktiškesnis. Šitaip jis pamažu kaupia savyje pakankamą norą atskleisti Tą, kuris viską aplinkui organizuoja, idant šis paslėptas ryšys pagaliau atsiskleistų.
Bet ir po to dar yra darbas, kuris iki pat ištaisymo pabaigos vyksta per kliūtis. Klausimas tik tas, kaip greitai žmogus galės atskirti jas ir laikyti kaip pagalbą susijungiant, susiliejant su Kūrėju.
Juk Šviesa išryškina mūsų neištaisytą norą, kas kartą atskleisdama vis gilesnius jo sluoksnius, ir tai yra vienintelis dalykas, kuris sukelia mums skausmą. Bet skausmas – tai ligos, atsiveriančio egoizmo, neišsitaisymo simptomas! Ir būtent tada turime galimybę išsitaisyti ir palenkti save ir visą pasaulį į nuopelnų pusę.
Todėl reikia dirbti su savimi, kad pateisintum bet kokias būsenas, kurios tampa vis aiškesnės, geriau juntamos, vis labiau erzinančios. Kuo toliau žmogus pažengia, tuo didesnės ir gilesnės kliūtys, tuo aiškiau juntami smūgiai. Bet kartu jis sukaupia patirtį ir jau supranta, kas vyksta. Nors teisuolis taip pat krenta ir tampa „nusidėjėliu“ − idant vėl pakiltų, idant vėl taptų teisuoliu.

Iš 2011 m. gegužės 5 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Gėda netapti žmogumi

Komentarų nėra