Klausimas: Kaip prisiminti apie Kūrėją visą dieną? Kaip įtraukti Jį į kiekvieną akimirką?
Atsakymas: Mes esame Begalybės pasaulio Malchut, kuri visa pripildyta Šviesos. Tačiau vietoj amžinybės, tobulos būsenos matome ir jaučiame savo savybes, kurios mums piešia materialų pasaulį.
Tai štai, jeigu norime save nukreipti tikslo link, pajausti Begalybės pasaulį, mums reikalingas aplinkos laidavimas. Draugai turi suteikti mums jėgų, noro, atkaklumo, uolumo, padėti įsisąmoninti tikslo svarbą.
Mano tikslas juk vienas – įgyti teisingą norą, ir nieko daugiau. Tegu aš be perstojo rūpinsiuos, kaip duoti gerovę Kūrėjui, − kaip kad Jis duoda man.
Čia galima paprieštarauti: aš juk nežinau, ką Jis man duoda. Žiūrint į mano gyvenimą, kartais galima pasakyti, kad geriau jau nieko Jis man neduotų.
Teisingai. Žinoma, kiekvienas neigia pagal savo trūkumus. Todėl mano požiūrį į Kūrėją galima apibūdinti taip: aš noriu pasiekti tokią būseną, kai norėsiu Jam duoti.
O rezultato sulauksime veikiant Šviesai, dėl laikas nuo laiko dedamų pastangų. Šviesa liejasi vėl ir vėl – ir staiga tie žybsniai sukuria žmoguje norą.
Mes nežinome, kas yra lišma, pažadinimas iš aukščiau. Bet jam atėjus, žmogus gali pasakyti: „Dabar aš žinau, dabar aš suprantu“. Reikia it mažam vaikui dėti pastangas ir iš šių pastangų atsiras pojūtis. Ne anksčiau.

Iš 2011 m. liepos 5 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbiau?

Svarbu kokybė

Ryšys su draugais – ryšys su tikslu

Klausimas: Nesupratau, kaip fizinės kančios gali pagimdyti maldą ir padėti pasiekti kažkokį dvasingumą? Argi materialios kančios susiję su dvasinėmis?
Atsakymas: Fizinės kančios nesusiję su dvasinėmis. Apie kokias kančias kalbi – apie skausmą kojoje? Jei skauda koją, reikia eiti pas gydytoją. Kabala kalba apie santykius su artimu – tik pagal tai galime patikrinti save: ar su mumis viskas gerai, ar ne.
Kodėl materialiame pasaulyje apskritai jaučiame kažkokias kančias, tiesiogiai nesusijusias su dvasiniu keliu? Nes pasakyta, kad „kančios suminkština kūną (egoizmą)“ ir priartina prie klausimo: „Kodėl kenčiame? Kokia yra gyvenimo prasmė?“ Taip palaipsniui žmogus priartėja prie klausimų apie esmę.
Tačiau tai nereiškia, kad suskaudus kojai iškart turiu galvoti apie Kūrėją. Pirmiausia turiu nueiti pas gydytoją ir išsigydyti. Tačiau, jei jaučiu, kad manyje kyla pretenzijos draugams grupėje, tai jau problema, dėl kurios reikia kreiptis į Kūrėją.
Kitaip tariant, vienos kančios jaučiamos „gyvoje mėsoje“ ir irgi kažkaip netiesiogiai veda į tikslą, juk matome, koks laikinas ir niekingas mūsų kūnas bei gyvenimas, ir koks esu silpnas ir priklausantis nuo šio skausmo. O yra kančios, kurios atskleidžia, koks esu priešingas tikslui. Ir tada jau reikia kito gydytojo – ne otolaringologo, o visų gydytojų vyriausiojo gydytojo, sudaužytų širdžių daktaro.
Juk mano širdis, noras – sudaužyti! Sudaužyta mūsų siela, kurią Jis ir turi ištaisyti.
Kreipimasis į Kūrėją (Dievą) esant menkiausiai priežasčiai kilo dėl to, kad egoistiškai supratome ryšį su Juo. Kreipiamės į Jį siekdami sau gerovės, o ne ištaisymo. Todėl žmonės nuolat tiki, kad bus gerai, nors įvyksta atvirkščiai. Tačiau lyg akli nemato rezultato ir nenusivilia, nes egoizmas neleidžia liautis jam dirbus…
Et, jei tik atmerktų akis ir pamatytų, kad Dievo nėra, o yra tik griežtas gamtos dėsnis, kuris verčia prilygti jam – tapti gerais nepaisant savęs.

Iš 2011 m. gegužės 9 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir kančios pavirs malonumais…

Ieškok ne nuskausminamųjų, o gydymo

Meilės kančios – saldžios