Reikia užsirašyti, įsisąmoninti, koks turi būti ketinimas pamokos metu: susitelkti visiems lyg vienas žmogus su viena širdimi mūsų tarpusavio sistemoje, vadinamoje „laidavimas“.
Viena vertus, kiekvienas jaučia save patį, kita vertus, virš šio pojūčio jaučia tokį stiprų ryšį su kitais, kad nesugeba atlikti nė vieno laisvo judesio. Taip žmogus nori būti atsidavęs grupei.
Esu lyg įpainiotas į tinklą, per kurį praeina visi mano įeinantys ir išeinantys signalai. Nei prote, nei širdyje neturiu nieko savo. Lieka tik vienas taškas, kuris be perstojo iš visų jėgų stiebiasi šio tinklo link, trokšdamas save jai atiduoti.
Tai ir yra savęs anuliavimas. Kiek savęs duodu kitiems, tiek Šviesa veikia mane ir daro mane bendro tinklo dalimi.
Tada jaučiu, kad, iš vienos pusės, esu jai ištikimas, o iš kitos pusės, kad visa ji – mano. Taip ir motina atiduoda visą save kūdikiui ir jie abu jaučia, kad jis – jos. Nėra vieno be kito. „Giesmių giesmėje“ apie tai pasakyta: „Aš – mylimajam, o mylimasis – man“. Taip ir turime dirbti.

Iš 2010 m. gruodžio 9 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausias pamokos tikslas

Šviesa ieško suvienytos širdies

Kaip sušukti, kad būtum išgirstas?