Pateikti Sekmadienis, liepos 17, 2011 dienos įrašai.


Egoizmo aklumas

Krizė, globalizacija

Klausimas: Kaip vystosi įvykiai pasaulyje ir ko jie iš mūsų reikalauja?
Atsakymas: Pasaulyje atsitinka daugybė įvykių. Dalis žmonių jau supranta, kad artėjame prie krizės, katastrofos. Šnekėdamas Europoje su tais, kurie išmano ekonomiką, pajutau su baime sumišusį nerimą. Patyrę žmonės nesupranta, kas bus toliau, neįsivaizduoja, kaip ištrūkti iš susidariusios situacijos.
Jie sako, kad per paskutiniuosius du tris šimtmečius žmonija pateko į spąstus. Prieš 30 metų geriausiems ekonomistams buvo įteikta Nobelio premija už tyrimą, patvirtinantį, kad vartotojiškoji visuomenė gali atkakliai vystytis iki begalybės. Žmogaus egoizmas tiesiog neįžvelgė puotos baigties.
Atrodytų, o kaipgi gamtos ištekliai? O kaip žmogaus prigimtis? Štai iki kokio laipsnio mūsų ego apakintas savųjų „laimėjimų“: nebuvome pasiruošę pripažinti akivaizdžių dalykų.
Dar prieš keletą metų mūsų pokalbiuose su pirmaujančiais ekonomistais šie neigė bet kokią krizės galimybę. Toks yra žmogiškasis egoizmas, taip jis sukurtas, kad neleidžia mums šito išvysti. Ant jo meškerės užkimba net puikiausi specialistai, kad ir kokie protingi jie būtų. Priežastis slypi žmogaus prigimtyje.
Nūnai daugelis svarbių asmenų labiau linkę tiesiog nesusimąstyti apie rytdieną. Išeities nėra, nieko nepadarysi – bus, kas bus. Prie šio skausmo, prie šio pasimetimo negalime prisijungti. Juk, viena vertus, jų kišenėse milijardai, bet, kita vertus, milijardai neturi ko valgyti.
Galų gale, kalbama apie pasaulinį karą, apie tai, kad reikia atsikratyti pusės žmonijos. Čia jie mato „išeitį“. Logiškai mąstant, kito sprendimo nėra: energetiniai resursai beveik išeikvoti, ir ekonomika negali laikytis ant ribos. Pasirodo, klestėjimo galima sulaukti tik po masinio sunaikinimo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas dėl akimirkos

Duoti krizei atkirtį

Karų arba geranoriško bendradarbiavimo kelias

Komentarų nėra

Gyventi bėgant nuo prasmės

Realybės suvokimas

Egzistuojame tikrovėje, kurioje vystėmės tūkstančius metų. Iš pradžių buvome laukiniais, nežinojome, kas, dėl ko, kaip ir kodėl, – tikri gyvūnai. Paskui tarpusavyje užmezgėme žmogiškuosius ryšius, suformavome visuomenę, ėmėme vystyti technologijas.
Ir štai palaipsniui visuose šiuose procesuose randame iš pat pradžių kryptingą procesą. Žmonijoje visada atsiskleisdavo naujos troškimų ribos, kaskart stumiančios mus naują į  vystymosi etapą, idant galėtume pripildyti save. Tačiau pasiekę tam tikrą būseną, tam tikrą vystymosi lygį, patiriame tokius norus, kurių neįmanoma įgyvendinti mūsų pasaulyje.
Staiga žmogus susimąsto apie tokius dalykus, kurių čia nesuseksi. Maistas, seksas, šeima, pinigai, garbė, žinios įvairiomis variacijomis ir kombinacijomis – štai ir visas rinkinys. Atrodytų, ko gi dar? Ir vis tik vieną gražią dieną žmoguje kyla nauji klausimai: apie jo šaknį, egzistavimo priežastį. Vystydamasis žmogus netikėtai pastebi, kad bet kuriam daiktui būdinga priežastis, procesas ir rezultatas – pradžia, vystymasis ir pabaiga. Matyt, ir aš ne išimtis?
Šis klausimas priklauso jau ne gyvūninei pakopai, o žmogui mumyse. Iki jo atsiradimo, turinčios žmogaus pavidalą būtybės neklausinėja savęs apie gyvenimą arba klausia, bet pasitenkina įvairiausiais nusiraminimo metodais. Mes gi kalbame apie žmogų, norintį sužinoti: „Kam aš, kodėl aš, iš kur ir į kur?“ Kaipgi jam gauti atsakymus į savo klausimus?
Pradžioje reikia išsiaiškinti patį klausimą, juk jis nepaprastas. Užduoti jį gali bet kas, tačiau esmė, kiek jis gilus ir kryptingas. Juk klausimas ir yra indas, kli.
Galiausiai žmogus visiškai susipainioja. Be to, pagal savo prigimtį, mes siekiame nusiraminti – pasitelkę įvairius veiksmus, papročius, įpročius. Aš kažką darau – ir man gerai. Tad sukurkime papročius, kurie padės mums gauti psichologinę kompensaciją, pripildymą.
Taip ir užliūliuojame save, nenorėdami atskleisti sau visos klausimo gelmės ir naudotis ja vystantis, kad prisikastume iki tiesos. Mums nėra svarbi tiesa, mums svarbiau nusiraminimas.
Kitaip sakant, nesidžiaugiu, kad manyje vystosi naujas indas, naujas noras, nukreipiantis mane kažko ieškoti, verčiantis analizuoti, sukeliantis vidines kančias. Idealiu atveju turėčiau mėgautis juo – juk taip aš vystausi, o vystymasis svarbesnis už trumpalaikius pojūčius. Tačiau kam − jeigu man ir be to pavyksta prisipildyti ir atvėsinti aistras? Pakanka to, kas yra.
O čia užgriūna nuovargis, maudžia gyvenimo sunkumai, ateina senatvė ir žmogus sutinka tenkintis mažmožiais vietoj daug didesnių dalykų.
Taigi mūsų problema ir didelė kliūtis mums − iš įprasto vystymosi lygmens pakilti į dvasinę pakopą – Žmogaus pakopą.

Iš 2011 m. liepos 6 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kas“ sukūrė „Tai“?

Ką vadinsime žmogumi?

Mokytis būti suaugusiam

Komentarų nėra