Klausimas: Kaip vystosi įvykiai pasaulyje ir ko jie iš mūsų reikalauja?
Atsakymas: Pasaulyje atsitinka daugybė įvykių. Dalis žmonių jau supranta, kad artėjame prie krizės, katastrofos. Šnekėdamas Europoje su tais, kurie išmano ekonomiką, pajutau su baime sumišusį nerimą. Patyrę žmonės nesupranta, kas bus toliau, neįsivaizduoja, kaip ištrūkti iš susidariusios situacijos.
Jie sako, kad per paskutiniuosius du tris šimtmečius žmonija pateko į spąstus. Prieš 30 metų geriausiems ekonomistams buvo įteikta Nobelio premija už tyrimą, patvirtinantį, kad vartotojiškoji visuomenė gali atkakliai vystytis iki begalybės. Žmogaus egoizmas tiesiog neįžvelgė puotos baigties.
Atrodytų, o kaipgi gamtos ištekliai? O kaip žmogaus prigimtis? Štai iki kokio laipsnio mūsų ego apakintas savųjų „laimėjimų“: nebuvome pasiruošę pripažinti akivaizdžių dalykų.
Dar prieš keletą metų mūsų pokalbiuose su pirmaujančiais ekonomistais šie neigė bet kokią krizės galimybę. Toks yra žmogiškasis egoizmas, taip jis sukurtas, kad neleidžia mums šito išvysti. Ant jo meškerės užkimba net puikiausi specialistai, kad ir kokie protingi jie būtų. Priežastis slypi žmogaus prigimtyje.
Nūnai daugelis svarbių asmenų labiau linkę tiesiog nesusimąstyti apie rytdieną. Išeities nėra, nieko nepadarysi – bus, kas bus. Prie šio skausmo, prie šio pasimetimo negalime prisijungti. Juk, viena vertus, jų kišenėse milijardai, bet, kita vertus, milijardai neturi ko valgyti.
Galų gale, kalbama apie pasaulinį karą, apie tai, kad reikia atsikratyti pusės žmonijos. Čia jie mato „išeitį“. Logiškai mąstant, kito sprendimo nėra: energetiniai resursai beveik išeikvoti, ir ekonomika negali laikytis ant ribos. Pasirodo, klestėjimo galima sulaukti tik po masinio sunaikinimo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas dėl akimirkos

Duoti krizei atkirtį

Karų arba geranoriško bendradarbiavimo kelias