Pateikti Pirmadienis, liepos 18, 2011 dienos įrašai.


Ateizmas, religija ir kabala

Kabala ir religija, Kūrėjas

Klausimas: Kaip kabala žiūri į tikinčiuosius ir netikinčiuosius? Pastebiu, jog jūs visą laiką lyg laviruojate tarp jų!
Atsakymas: Jūs teisus.
Religija Kūrėją laiko panašiu į žmogų – t. y. besikeičiančiu priklausomai nuo žmogaus veiksmų. Be to, kiekviena religija Kūrėją ir Jo pasiuntinius vaizduoja kaip jai patogiau. Religijos privalo sugyventi tarpusavyje arba sunaikinti viena kitą, nes jų nuomonė neturi įrodymų – tai tik tikėjimo klausimas. Kas stipresnis – tas ir teisus. Arba veikia taip, tarsi kiti neegzistuotų – kiekvienas savoje parapijoje.
Bet jas visas jungia viena: Dievo santykis su žmogumi priklauso nuo to, kaip žmogus elgiasi su Dievu ir su kitais žmonėmis, kitaip tariant, Dievas keičiasi – jis tai piktas, tai gailestingas. Šitai žmogus stebi savo gyvenime, likime. Vadinasi, Dievą galima apipilti dovanomis, užmokėti už rojų, pamaloninti − ir jis bus mums geras. Galime išmelsti nuodėmių atleidimą, išsipirkti iš bausmės, nuobaudų. Paaukosiu – ir nuo savęs nukreipsiu likimo smūgį. Visa sutvarkyta tartum išorinis žmogaus elgesys keistų ir Dievo santykį su juo.
Ateistai – vertina Dievą kaip gamtą: ji nekintanti, mechaninė, neturi savo proto ir plano, nereaguoja į mūsų požiūrį į ją, tik į „mechaninį“ poveikį.
Kabala – tapatina Kūrėją ir gamtą. Tačiau Kūrėjas turi protą, planą, tikslą. Jis turi jausmus. Todėl vystymosi (evoliucijos) procese žmogų irgi sukūrė būtent tokį – su jausmais ir protu, su dviem priešingomis sistemomis, egoistą, t. y. trokštantį mėgautis kiekvieną savo egzistavimo akimirka, sukūrė tokiu, kad naudodamasis kabalos metodika ir gamtos jėgomis (supančia Šviesa) galėtų pakeisti pats save ir taptų panašus į Kūrėją.
Taip žmogus pasiekia savo savarankiškumo (būdamas kitų būsenų jis yra visiškai valdomas gamtos ir savojo egoizmo, yra nelaisvas), tobulumo, amžinybės ir susilieja su Kūrėju (įgyja Kūrėjo statusą). Kūrėjas kabaloje nesikeičia, nes yra Absoliutas, absoliučiai geras ir todėl negali keistis, keičiasi tik tas, kas anksčiau buvo geresnis/blogesnis, bet ne absoliutas. Todėl kreipimasis į Kūrėją – tai kreipimasis į save, paties savęs įtikinimas, kad būtina išsitaisyti, tapti tokiu kaip Kūrėjas – tapti gėrio etalonu.
Taigi ateistai pertvarko pasaulį, tikintieji meldžia Kūrėją, o kabalistai taiso save ir šitaip ištaiso pasaulį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Religija pasitraukia kartu su žmonijos vaikyste

Komentarų nėra

Darbo yra visiems ir kiekvienam!

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Pranešimas: Tarptautinė darbo organizacija susirūpinusi tuo, kad nepaisant to, jog buvo išeita iš ekonominės krizės, o situacija finansų rinkoje pagerėjo, nedarbas vis dar tęsiasi.
Nedarbas ypač išaugo tarp jaunų, kupinų jėgų, iniciatyvos ir noro dirbti specialistų. Jaunimo nedarbas kelia neigiamas pasekmes – problemos kuriant šeimą, skyrybos, socialinis nesaugumas, nepasitikėjimas politika.
Komentaras: Nėra galimybės kiekvieną pasaulyje aprūpinti darbu. Naujos technologijos keičia darbo pobūdį, daugybė specialybių išnyksta, informaciniame amžiuje nereikia darbininkų ir tarnautojų. Paprasčiau ir pigiau išlaikyti bedarbį nei sukurti jam darbo vietą. Tačiau kyla užimtumo problema, dykinėjimas priveda prie degradacijos, niokojimo, įtampos visuomenėje.
Kabala aiškina, kad mūsų vystymas vyksta pagal bendrą, vidinį Gamtos planą. Plėtodami technologijas, ugdydami visuomenę pasiekėme naują slenkstį. Todėl kabala siūlo visiems mokytis, kaip gyventi naujajame, integraliame, bendrame pasaulyje, kuris turi atskleisti naująją savo egzistavimo pakopą – dvasinę.
Šią būseną galima pasiekti tik masiniu auklėjimu, mokant naujų supančios Gamtos, visuomeninių ir asmeninio elgesio dėsnių. Tik taip pakilsime į tą lygį, kuri būsime kontroliuojami Gamtos, ir užuot jautę krizę jausime komfortą.
Mūsų laikais kiekvieno užimtumas įmanomas tik žmogaus dvasiniame darbe, mokantis šio darbo ir jį vykdant savyje ir su kitais. Taip kuriame naują visuomenę, kurioje kiekvienam yra darbo!

Daugiau šia tema skaitykite:

Gelbstint gyvenimą

Sujungti vienu tinklu

Naujojo pasaulio abėcėlė

Komentarų nėra

Nėra noro − nėra Šviesos

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas: Ką reiškia, kad nėra Šviesos be indo (noro)?
Atsakymas: Įsivaizduok, kad sirgdamas ateini vakarienės. Ant stalo padėta daug skanių patiekalų, ir visi valgo su didžiuliu apetitu, o tau visai nieko nesinori.
Dar vakar kartu su malonumu valgei su visais ir džiaugeisi vaišėmis. Tačiau šiandien nejauti jokio skonio ir nelieti maisto − lyg sėdėtum prie tuščio stalo.
Tai vadinama noro, indo (kli) trūkumu. Pripildymą ir malonumą jaučia tie, kurie turi didelį apetitą, o neturintieji apetito − nesimėgauja.
Mūsų pasaulyje mums vis dar atsiskleidžia galimas užpildymas – kas kad tik materijoje, o ne jaučiant malonumą. Vienas jaučia malonumą, kuriuo jį vilioja ant stalo padėtos vaišės, o kitas to malonumo nejaučia, nors abu mato lėkštes su maistu! Tačiau dvasiniame pasaulyje kitaip: Šviesa, pripildymas tenai atsiskleidžia tik su sąlyga, kad turi apetitą.
Įsivaizduok, kad su sergančiu bičiuliu sėdi prie stalo. Tu matai vaišėmis apkrautą stalą, tačiau jis nieko nemato. Jis apskritai nemato nė vieno patiekalo – štai taip vyksta dvasiniame pasaulyje!
Materialiame pasaulyje taip pat kartais sakome: „Aš čia nieko nematau (ką norėčiau suvalgyti).“ Nors, aišku, kad akys mato. Kadangi dvasiniame pasaulyje malonumas neįsivelka į jokius materialius produktus – mes jo nematome.
Kitaip tariant, viena, ko mums trūksta – tai indo, noro, apetito. Dabar sergame tokia liga, kuri vadinasi „egoizmas“, ir todėl nejaučiame dvasinių malonumų.
Priešais mus malonumų vandenynas, visas pasaulis priešais mus – ir tai ne „šis pasaulis“, o Begalybės pasaulis. Visi pasauliai yra čia, šalia tavęs, o tu matai tik „šį pasaulį“ , nes tik jam tau pakanka apetito. Gimei turėdamas tokį norą, kad tik čia gali atskleisti skonį.
Dvasinį pasaulį galėsi pajausti tik tada, jei iš pradžių įgysi apetitą. Tik su šia sąlyga atskleisi Šviesą. Šviesa yra, štai ji! Tik tu neįstengi jos atskleisti. Nes priklausomai nuo savo noro galėsi atskleisti Šviesos dalį − tą, kurios tau trūksta.
Tačiau, kaip iš anksto žinoti, ką reikia atskleisti, jeigu niekada nematėme Šviesos ir nežinome, kas tai yra? Jei kas papasakotų apie man žinomus skonius, tada dar pajėgčiau suprasti.
Todėl mumyse pabunda „informacinis genas“ (rešimo) – kažkoks neaiškus būsimo malonumo pojūtis. O tada privalau ateiti į grupę, skaityti knygas ir išgirsti, kiek tai svarbu – privalau save pažadinti. Tačiau, jei nėra noro, jei nėra poreikio, – neįmanoma atskleisti dvasinio pasaulio.
Yra pasakyta: „Dvasiniame pasaulyje nėra prievartos“. Visas pripildymas priešais tave − prašau! Imk! Tu pats nenori, tai kuo tada skundiesi? Juk pats jo nenorėjai…

Iš 2011 m. birželio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Apibendrinantis įvadas“ (Pticha kolelet)

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Kaip panorėti to, kas svarbiausia?

Žvelgiant į gyvenimo knygą

Komentarų nėra

Kas yra logika?

Filmai, klipai

Komentarų nėra