Pateikti Trečiadienis, 20 liepos, 2011 dienos įrašai.


Pasaulis nemato sprendimo

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas, Platinimas

Klausimas: Tegul mano ketinimas egoistinis, tačiau jeigu pradedu galvoti apie kitų naudą, apie pasaulio gėrį, ar galima sakyti, kad tai jau yra veiksmas?
Atsakymas: Žinoma. Nejau manai, kad veiksmas yra dalyti duoną vargšams? Dėl to pasaulyje tik daugiau varguolių.
Tavo veiksmas – pritraukti Šviesą. Būtent Ji grąžina į šaltinį ir niekas kitas. Taigi, apie ką dar galvoti? Ypač tuo metu, kai visas pasaulis yra pakliuvęs į bėdą ir pavojų. Mums reikalinga tik Šviesa. Jos trūkumas – visų karų, krizių, katastrofų ir kitų problemų priežastis.
Būtent gerų Šviesos veiksmų trūkumas lemia nelaimes keturiose vystymosi stadijose – negyvojoje, augalinėje, gyvūninėje ir žmogaus. Blogis, su kuriuo susiduriame, yra Šviesos trūkumo projekcija.
Bausmė ateina ne iš viršaus. Jeigu turiu pasiekti tam tikrą atlygį – atskleisti Kūrėją, panašumą, susiliejimą su Juo – ir šito nedarau, tai susidaręs atotrūkis juntamas kaip bausmė, kaip gėrio trūkumas. Ir atvirkščiai, pasiekęs šito aš jaučiu atlygį.
Taigi atlygį ir bausmę jaučiu tuose pačiuose noruose. Jeigu ištaisiau ir pripildžiau savo norą, tai ir yra dovana, o jeigu negaliu ištaisyti ir pripildyti jo – bausmė. Jokių bausmių iš aukščiau nėra, man nesiunčiama nė krislelio daugiau nei pats sau suteikiu. Aš pats sukuriu sau bausmę.
Todėl turime tik vieną darbą – pritraukti Šviesą. Ypač šiandien, įskaitant viską, kas vyksta ir kaupiasi pasaulyje. Kitų priemonių nėra.
Aš nuolat palaikau ryšius su kompetentingais žmonėmis, skaitau įvairiausius straipsnius, lankau interneto svetaines, seku laikraščių naujienas – niekur nėra sprendimo. Jie negali nieko pasiūlyti ir netgi galvoti apie tai nenori, nes neturi jokio ryšio su išsitaisymu.
Tik vakar šnekėjausi su garsiu rašytoju, ir jis nieko neatsakė, išsisuko. Tai rodo abejingumą, išsitaisymų nesupratimą.
– Pasaulis apvalus, – aš sakau, – mes turime susivienyti.
– Taip, taip mes irgi veikiame ta pačia kryptimi…
Žmonės nesuvokia, kad iš tikrųjų eina į priešingą pusę. Juk kiekvienas galiausiai stiprina tik savo partiją, savo judėjimą ir t. t. Nėra su kuo kalbėti.
Dėl to savo aplinkoje turime sudaryti sąlygas pozityviai jėgai atsirasti. Tik tada jos bangos išplis po visą pasaulį. Niekas kitas nepadės. Mes nepriklausome nuo kitų, tačiau turime jiems padėti, kad paskui žmonės greičiau pagautų šias bangas, suprastų jų žinią ir pajustų, kad jos eina iš mūsų.
Medžiagą reikia platinti iš anksto, tačiau, iš esmės, šių bangų šaltinis – mes patys. Dėl to svarbiausia – susivienyti, vis labiau susilydyti vienas su kitu.
Atėjo laikas Kūrėjui atsiskleisti kūriniuose. Įrankis paprastas ir jis yra mūsų rankose. Reikia tik juo pasinaudoti. Mes reikalaujame iš pasaulio pabusti, o patys ar bundame?

Iš 2011 m. gegužės 17 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelaukiant kritinės ribos

Pabudai? Pažadink ir kitus

Energija, išgelbėsianti pasaulį

Komentarų nėra

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Dvasinis darbas, Grupė, Laidavimas

Egzistuoja labai paprasta taisyklė. Jeigu egoistai su dideliais norais susijungia į vieną grupę, abipusiu laidavimu ir galvoja vieni apie kitus, tai kiekvienas iš jų jaučia tikrumą ir automatiškai liaujasi galvojęs apie save.
Tokia daiktų prigimtis ir tai vyksta savaime. Žmogus daugiau savimi nesirūpina ir tartum sklendžia ore, laisvas nuo asmeninio nerimo. Jei kiti tikrai galvoja apie jį uždaroje, integralioje sistemoje – tai jis palieka mintis apie save. Dar daugiau, tokiu atveju draugai įpareigoja jį galvoti apie juos. Taip aplinka veikia žmogų, ir galiausiai visi būna abipusiame laidavime – tai ir turi būti tobula būsena.
Jeigu staiga vienas iš jų iškrenta iš laidavimo, tai kenčia visi. Juk tobuloje sistemoje mažiausias trūkumas pasklinda į visas dalis – kaip holografiniame vaizde. Pakanka vieno suklupusio – ir štai visi jaučia, kad jiems nepakanka laidavimo. Netikėtai atsiranda nerimas ir problemos, jie nukrypsta nuo kurso ir jaučia trūkumą visur kur.
Todėl, pirmiausia, grupė turi būti didelė, kaip pasakyta: „Tautos gausa − karaliaus didingumas“. Tokia „600 000 sielų“ sąvokos prasmė. Antra, grupė turi būti pilnavertė ir rūpintis abipusiu laidavimu. Jei draugai rūpinasi tik tuo, kad tarp jų vyrautų laidavimo dėsnis, tai visa kita vyksta savaime dėl grupės jėgos, jėgos, būdingos tam laidavimo lygiui. Tokia jėga vadinama sgula: iš dvasinės pakopos, ant kurios pakilo bičiuliai, jos veikimas siekia materialią pakopą. Juk laidavimas – tai jau dvasingumas, abipusis davimas, išėjimas iš savęs į bendrą sistemą.
Taip draugai pasiekia šią bendrą nekūnišką sistemą – suvokia esantį tarp jų Kūrėją. Susijungimas, kurį pasiekia, vadinamas Malchut ir pagal ją jie vis stipriau susivienija vienas su kitu, vis labiau pasiekdami Kūrėją.
Čia galima paklausti: kur dar? Juk laidavimas pagal apibūdinimą šimtaprocentinis? Teisingai, jis visada nustatomas visoje apimtyje – tačiau kaskart naujame noro gylyje. Žmogus atskleidžia vis naujus savo prigimties sluoksnius ir anuliuoja tą prigimtį, kad su ketinimu prisijungtų prie abipusio laidavimo. Todėl jo indas, iš vienos pusės, tampa „storesnis“ , o iš kitos pusės, švaresnis – dėl ekrano ir vienybės.
Galiausiai kiekvieną kartą priklausomai nuo ketinimo naujojo gylio, jo inde atsiskleidžia nauja Šviesa ir Kūrėjas pasireiškia vis labiau. Todėl draugai prisipildo, pasiekia savo dvasinę būseną, vis labiau atsijungia nuo materialaus pasaulio, kuris tolsta vis toliau į antrąjį planą ir taip pasiekia išsitaisymo pabaigą.

2011 m. liepos 14 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvidešimties milijardų vienybė

Laiminga 7 milijardų mažylių mama

Kas mūsų jėgoms?

Komentarų nėra

Kas yra knyga?

Filmai, klipai

Komentarų nėra