Pateikti Penktadienis, liepos 22, 2011 dienos įrašai.


Masto problema

Kūrėjas, Realybės suvokimas

Klausimas: Gyvenimas mūsų pasaulyje atrodo kaip viena nesibaigianti kančia su pertraukėlėmis, kurios leidžia žmogui atsistoti ant kojų po eilinio likimo smūgio, kad gautų kitą.
Tokia žmogiškoji istorija, toks eilinio žmogaus gyvenimas. Koks tai procesas ir kur jame dovanos, kurias Kūrėjas atneša kūriniui?
Atsakymas: Įsivaizduok: tolimoje tolimoje galaktikoje aš peržvelgiu bekraštę žvaigždžių erdvę ir ieškau kažko šioje begalybėje. Įgaunu šviesos greitį ir lėtai įveikiu milijardus šviesmečių, artėdamas prie mūsų galaktikos, prie mūsų Saulės sistemos, prie mūsų Žemės. Aš nusileidžiu ant paviršiaus ir čia randu žmones.
Sunku įsivaizduoti skalę, kurioje sugretinčiau tokius skirtingus mastus.
Panašiai ir mes nesuprantame, kokioje esame sistemoje. Mes mokame skaičiuoti ir tyrinėti savo mastu, pagal savo kriterijus. Svorį palyginame su tuo, kiek galime pakelti, atstumą – su tuo, ką galime įžiūrėti, gėrį ir blogį – su tuo, kas mums gerai ir blogai. Visas mūsų spektras – mažytis milžiniškos skalės fragmentas su menkučiais skirtumais.
Tačiau dabar kalbame apie dvasinę sistemą, kurioje visa mūsų Visata nepastebimai maža, apie mechanizmus, didžiulius pagal savo kokybines charakteristikas. Palyginus su jais, visas mūsų pasaulis yra vienoje savybėje – mažame egoistiniame nore, kurį atgaivina šviesos kibirkštėlė. Šito noro materiją kaip „kažką iš nieko“ sukūrė Šviesa, kuri čia prasiveržė, nubraižydama tikslią dvasinio kūrinio projekciją.
Ir štai iš tokios būsenos tu dabar sprendi apie visos žmonijos kančias. Teisingai, tokie mūsų pojūčiai, kiekvienas neigia pagal savo trūkumus ir teisia pagal tai, ką mato jo akys. Na, ką gali padaryti? Taip turime judėti į priekį, o suprasti daugiau – ne mūsų jėgoms. Gigantiškas paveikslas išskleistas priešais, bet negali jo įžiūrėti.
Mes sugebame tiktai šiek tiek suprasti paprastą faktą: norų trūkumą, indų trūkumą. Klausimų užtenka: „Ar gali Kūrėjas pakeisti save, nekintantį? Ar gali Jis sukurti akmenį, kurio pats nepakeltų? Kodėl Jis iš pradžių nesukūrė mūsų tobulų?“ Bet visos šios mįslės – beprasmės.
Atsižvelgiant į mūsų gyvenimą, reikia suprasti vieną principą: mes turime išgyventi priešingas būsenas. Tiktai iš tų priešingybių, pažindami šviesos pirmenybę iš tamsos, mes formuojame indus aukštesniam, labiau pakylėtam pajautimui. Kai manyje bus užbaigti indai, pasaulis plačiai atsivers. Niekas nuo manęs nesislepia už akmeninės sienos, tiesiog aš turiu savyje sukurti indus, kad pamatyčiau tikrovę.
Šitas vystymasis būtinas, Kūrėjas negali jo įgyvendinti iš anksto. Kodėl? Kol kas nežinau. Galiu pateikti kelias prielaidas, bet tai nieko neduos. Nes tu į viską numosi ranka: „Netikiu! Vis tiek gali!“ O kitų faktų neturi.
Tačiau egzistuoja taisyklė: šviesos pirmenybė paaiškėja tamsoje. Bet kuris daiktas vertinamas tik lyginant su jo priešingybe. Todėl privalome etapais pereiti šitas būsenas, formuodami indus tikrovei, kurioje esame, atverti.
Mes esame Begalybės pasaulyje, bet tu to nejauti. Tad vystyk savo indus. Tau suteikė galimybę vystyti, kitaip tariant, taisyti juos. Tau specialiai davė sudaužytus norus, priešingus ištaisytiems. Kodėl? Kad tu augtum ir rinktum juos, suprasdamas ir atverdamas pasaulį.
Kitaip negalima. Paskui tu pateisinsi kūrinį.
Ilgas procesas, trunkantis keletą dešimčių tūkstančių metų, kai mes kenčiame, yra teisybė mūsų masteliu. Tačiau iš tikrųjų mes nesuvokiame, kokiuose mastuose egzistuojame. Be šito mažo „kambarėlio“ yra dar ištisas pasaulis, kurio tu niekada nematei. Tu gyveni ridike kaip tas vikšras iš Baal Sulamo pavyzdžio.
Klausimas: Kam šitam vikšrui pasakoja apie Duodantįjį ir Jo meilę?
Atsakymas: Kad tu siektum šito, kad suprastum: yra tikslas, dėl kurio apsimoka išlįsti iš ridiko. Dar daugiau, tau duoda ne tik supratimą, bet ir priemonę. Visi mes – tarsi kirminai ridike, bet jeigu kiekvienas pradės stumti kitus į lauką, mes iš tikrųjų išeisime.
Taigi, sprendimas yra. Kol tu mėgavaisi gyvenimu šitame pasaulyje, tau šito nesiūlė. Dabar gi tave įkelia į naują, globalią sistemą ir duoda sprendimą.

Iš 2011 m. birželio 23 d. pamokos pagal straipsnį „Toros galia“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam Kūrėjui reikia manęs?

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Mokslas apie pasaulį

Komentarų nėra

Raktai nuo knygos „Zohar“

Zohar

Klausimas: Kuo ypatinga knyga „Zohar“, kodėl būtent ji tokia populiari ir laikoma pačios stipriausios energijos šaltiniu?
Atsakymas: Baal Sulamas rašo, kad nei iki knygos „Zohar“, nei po jos nebuvo kabalistinio kūrinio, kuris turėtų tokią didžiulę galią, tokį galingą atskleidimą. Juk šiai knygai parašyti susibūrė 10 kabalistų, tinkamų vienam indui (kli) sukurti, ir susijungė į išbaigtas 10 sfirų Galutinio išsitaisymo (Gmar Tikun) pakopoje, kitaip sakant, visose 125 pakopose, kuriomis turi pakilti siela, kad visiškai išsitaisytų.
Jie pakilo į Galutinę išsitaisymo būseną Gmar Tikun ir iš ten parašė apie šį atskleidimą. Todėl ši knyga vadinama „Zohar“, t. y. aukštesnysis „švytėjimas“ (zeir ilaa), aukščiau kurio nėra ir negali būti.
Ši knyga parašyta kaip komentaras visai Toros Penkiaknygei. Tai yra viskas, kas buvo atskleista visų didžiųjų kabalistų, nuo Pirmosios iki Antrosios Šventyklos, pateikiama šioje knygoje galutinio išsitaisymo lygmeniu.
Be to, ji buvo parašyta labai neįprasta forma. Kabalistas Šimonas kalbėjo, kabalistas Abba užrašinėjo, o visi kiti draugai pasakojo apie savo atskleidimus. Vadinasi, knygoje aprašymai pateikti įvairiausiais požiūriais ir todėl tinka visoms sieloms, kurios kažkada atskleis ją ir panorės ištaisyti save, naudodamosi Grąžinančia į šaltinį Šviesa.
Šios knygos istorija ypatinga ir tragiška – ji labai ilgai buvo slepiama ir atsiskleidė tik XI amžiuje Ispanijoje, padedant kabalistui Moše de Leonui. Paskui sekė dar keletas jos paslėpties ir atskleidimo etapų, kol XX a. atsirado Baal Sulamas.
Tuo metu jau prasidėjo grįžimas į Izraelio žemę, ir visi kabalistai pajuto, kad atėjo laikas šiai knygai įgyvendinti, kitaip tariant, sieloms išsitaisyti ir išeiti iš paskutinės tremties į galutinį išsilaisvinimą. Dėl to Baal Sulamas gavo leidimą parašyti šiai knygai komentarus, kurie vadinami „Sulam“ (Laiptai).
Pati knyga „Zohar“ užrakinta daugybe įvairiausių raktų, skirtingų spynų, ir parašyta taip, kad paprastas žmogus apskritai negali prie jos prisiliesti. Galima nusipirkti knygą „Zohar“ ir skaityti, tačiau nežinosi, ką su ja daryti, kaip teisingai ja naudotis. Savo keturiomis pratarmėmis, parašytomis šiai knygai, „Sulamo“ komentarais, kurių garbei gavo savo vardą, Baal Sulamas suteikia mums raktą, apibrėžia santykius, kryptį, kaip ją atskleisti, kaip žvelgti į ją.
Nuo šios akimirkos galima sakyti, kad iš tikrųjų gavome knygą „Zohar“ tam, kad ją įgyvendintume. Ji yra didžiulis Šviesos šaltinis, kurį galime išnaudoti diena iš dienos.

Iš 2011 m. gegužės 17 d. televizijos laidos, skirtos Lag ba-Omer šventei

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuostabus mokslinis nuotykių romanas

Dvasiniam tobulėjimui lengvų vadovėlių nėra

Gyvojo vandens šaltinis

Komentarų nėra

Atsitiktiniai ryšiai

Filmai, klipai, Vyras ir moteris

Komentarų nėra