Klausimas: Kabalos mokslas moko, kad „nėra nieko kito – tik Jis“, kad Kūrėjas yra geras ir tobulas. Kaip į tai turi reaguoti šią tiesą atskleidęs žmogus, jei jis tampa žmogžudystės liudininku?
Atsakymas: Matydami pasaulyje blogį, stebimės: „Kaip gali būti, kad Kūrėjas – geras ir tobulas, geras ir kuriantis gėrį“?
Visas kabalos mokslas yra taikomas būsenoms, esančioms lygiuose aukščiau machsomo (riba tarp materialaus ir dvasinio pasaulio). Tiktai šiose pakopose valdo gėris. Įgydamas davimo savybę, pradedi suprasti, kad pasaulis – nuostabus, o Kūrėjas – geras.
Žemiau šios ribos vienas kitą ėda tiesiogine ir perkeltine prasme. Čia nesulauksime gerų poelgių,  priešingai, mes visi, visame pasaulyje, jausimės vis blogiau ir blogiau, nes tai verčia atsikratyti savo ego.
Jeigu mums būtų patogu, Kūrėjas būtų geras, ir gyvenimas būtų puikus, tai liktume mažais egoistais, besimėgaujančiais mažmožiais. Tik nelaimės skatina mus vystytis.
Tačiau, peržengęs ribą tarp materialaus ir dvasinio pasaulio, toliau vystaisi savo noru. Tada problemos tau nebereikalingos, nes savo vystymosi jėgą generuoji pats.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios Madrido kongreso „UNIDOS“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip mes meilę paverčiame į neapykantą

Mokytis matyti gėrį

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Klausimas: Jeigu žmogus įstengė pakilti virš visų savo materialių interesų ir susijungti su aukščiausiąja gamta, su Kūrėju, tai fizinė mirtis jam jau nieko nereiškia?
Atsakymas: Tai tiesa. Kai pačioje savo kelio pradžioje paklausiau apie tai savo mokytojo, jis pasakė taip: studijuojantis kabalą žmogus turi pasiekti tokią būseną, kai ims kreipti dėmesį į savo materialaus kūno gyvenimą taip, tarytum dienos pabaigoje nusirengtų purviną drabužį, mestų jį skalbti, o kitąryt apsivilktų naują. Lygiai taip ir mūsų kūnas.
Tai labai realūs dalykai. Jie kyla iš savęs tyrinėjimo, kada savojo gyvenimo nebejaučiu savo kūniškuose noruose. Juk nūnai gyvename dėl savo materialaus kūno! Bet jeigu palieku jo pojūčius ir susisieju su aukštesne virš jo esančia realybe, tai nedelsdamas pajuntu amžiną gyvenimo tėkmę.

Iš 2011 m. gegužės 20 d. paskaitos Romoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė nuo mirties

Paskutinę galimybę užmušė srove…

Amžinos sielos beieškant

Klausimas: Aš negaliu suprasti mūsų pasaulio atsiradimo ir egzistavimo prasmės. Tai kūrinio kaltė ar Kūrėjo sumanymas? Kas kaltas dėl šio nesusipratimo?
Atsakymas: Čia niekas nekaltas. Mes esame tokios būsenos, kai vietoj didelio ir nuostabaus Begalybės pasaulio matome netobulus mūsų pasaulį ir mus pačius. Todėl įdėkime pastangų ir visa tai išnagrinėkime iš davimo, o ne gavimo pozicijų. Ir tada pamatysime, kad esame visiškai ištaisyti nuostabioje ir milžiniškoje sferoje, pripildytoje Šviesa, Kūrėju.
Nieko kito ir nebuvo. Tiesiog klaidingai supratome tai, kur egzistavome. Kaip nuo pradžių, taip ir dabar egzistuojame nuostabioje erdvėje. Todėl pasistenkime, kad tai taptų mums akivaizdu.

Iš 2011 m. liepos 10 d. virtualios pamokos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Gyventi bėgant nuo prasmės

Suaugti ir tarnauti žmonėms