Nuomonė: (Giulio Tremonti, Italijos finansų ministras): Be struktūrinių reformų Italija bus panaši į „Titaniką“. Be subalansuoto biudžeto siaubinga, atėjusi iš praeities skola praris ne tik mūsų ateitį, bet ir mūsų vaikų ateitį. Šiandien vyksta Europos pasimatymas su likimu.
Komentaras: Nelinksmas pasimatymas, jei žvelgsime į pasaulio būseną įprastu žvilgsniu, ir, priešingai, jeigu laikysime tai galvosūkiu, kurį mums davė gamta žmonijai vystantis integralios bendrijos link, tai mums reikia spręsti dabar, o ne tingėti ir atidėlioti sprendimą. Kitaip gausime dar sunkesnį darbą − „taisyti klaidas“.
Problema − naujas požiūris į pasaulį: būtina išmokti manyti, kad jis vieningas, uždaras ir tarpusavyje susijęs. Reikia suvokti, kad šie ryšiai atsirado žmonijos bendrijoje, kuri išsivystė iki šio lygio. Ir kelio atgal nėra.
Išeitis viena: išmokti gyventi pagal naują sistemą, pertvarkius pagal ją žmogų. Kitaip tariant, būtinas visuotinis auklėjimas ir išsilavinimas, idant išstudijuotume naują pasaulio prigimtį.
Pasaulis tapo integralus, vieningas, o tai reiškia, kad mes visi visiškai priklausomi vieni nuo kitų. Kiek galėsime taip elgtis – laimėsime, kitu atveju – pralošime…

Daugiau šia tema skaitykite:

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Peizažas pro greitojo traukinio langą

Ar yra išeitis?

Klausimas: Sakome, kad viskas priklauso nuo mūsų vienybės. Bet ką reiškia šis susijungimas?
Atsakymas: Savo dvasinį vystymąsi pradedame nuo taško, esančio už dvasinio pasaulio ribų. Ir visą laiką esame šiame taške dvasingumo užribyje, kuris vadinamas „šiuo pasauliu“ ir kuriame dabar egzistuojame.
Kodėl? Kad būtume nepriklausomi nuo dvasinio pasaulio, kuris yra tarsi milžiniška sfera, o mes dabar esame už jos ribų, nuošalyje. Tuomet galiu įeiti į ją, o galiu ir neįeiti. Esu tarsi savarankiškas.
Kai manyje pažadina tašką širdyje, imu veržtis šios sferos link, nors ir neįsivaizduoju savęs kaip mažučio taškelio šalia didžiulės nuostabios sferos, į kurią trokštu patekti. Tačiau mane ten traukia.
Su šiuo noru, dvasiniu siekiu ateinu į kažkokią grupę. Kokia tai grupė? Sėdi kartu vyrai, mokosi, kalbasi, įkvepia vieni kitus, aptarinėja, dainuoja, valgo. Kaip kažkoks keistokas klubas, tokių vietų pasaulyje yra daug.
Žvelgiu į šią grupę kaip į įprastą šiame pasaulyje žmonių susirinkimą. Tada man sako: „Privalai su mumis susijungti, įsilieti į grupę, dalyvauti visuose renginiuose, budėjimuose, prisiimti tam tikrus įsipareigojimus, juk turime bendrą darbą“. Esu pasiruošęs, ką gi padarysi… Juk matau iš to kažkokią naudą.
Taip jungiuosi su šiais vaikinais, nes suprantu, kad kartu turbūt kažką pasieksime. Be to, nematau kitos vietos, kur galėčiau tai įgyvendinti, todėl ir paklūstu.
Bėgant metams pamažu pastebiu, kad šioje vietoje, kur esu, iš tikrųjų yra vidinis susijungimas. Tai atskleidžiu po kelerių metų. Ir šie metai nepraėjo veltui. Tai mano vidinio darbo metai, kai nejaučiau, o Šviesa veikė ir atliko manyje daugybę veiksmų milžinišku greičiu. Tada pradėjau girdėti… Ką reiškia „girdėti“? Staiga imu kreipti dėmesį, vertinti vidinį tarpusavio susijungimą – jausmų, širdžių vienybę.
Tiesiog atėjo laikas, ir mane įkvepia šie žodžiai, suteikiu jiems svarbą. Tai dėl Šviesos, dirbusios su manimi visus šiuos metus, vis giliau besiskverbusios į mano širdį.  Ir širdis ėmė atsiliepti į šiuos žodžius: „vienijimasis“, „laidavimas“, „meilė“, „davimas“, „kaip vienas žmogus su viena širdimi“. Klausydamas šiuos žodžius imu jausti kažkokius vidinius atgarsius. Kiekvienam žodžiui manyje kyla atitinkama reakcija, jaučiu vidinę šio žodžio esmę.
Taip praeina dar keli mėnesiai, dar ir dar keli… Juk taip taisome mūsų pagrindus – Begalybės Malchut mūsų viduje, kol imu iš tikrųjų artėti prie savo draugų. Jau matau juos kaip mano dvasinio kelio bendražygius ir suprantu, kad šis kelias tiesiasi mumyse, į mūsų vidinį centrą, į mūsų vidinį susijungimą. Ir jeigu susivienijame − pasiekiame viską.
Ir jeigu anksčiau įsivaizduodavau dvasinį pasaulį kaip milžinišką sferą mano išorėje, galbūt kažkur toli už Visatos ribų, tai dabar vis labiau dvasinį pasaulį sieju su savo vidiniu pojūčiu, kuris atsiskleidžia vienybėje tarp mūsų.
Šios vietos dabar nėra, bet jeigu imsime vienytis tarpusavyje, tai sukursime naują tikrovę, kuri vadinsis „Vieta“. Iš šių bendrų norų pasieksime Vietą, kurioje atsiskleis Kūrėjas.

Iš 2011 m. balandžio 24 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybė visiems

Nelinkėk kitam pikto

Mano tikslas − panorėti

Video klipas rusų k.

Klausimas: Koks abipusio laidavimo principas ir kokia jo vieta gamtos pusiausvyroje?
Atsakymas: Abipusis laidavimas – tai principas, kuris veikia visuose gamtos lygmenyse (negyvame, augaliniame, gyvūniniame)  bei privalo realizuotis žmogaus lygmenyje – ryšyje tarp mūsų.
Tirdami gamtą matome, kad visos jos dalys tarpusavyje sujungtos pagal dėsnį, kuris vadinamas „laidavimas“. Juk jeigu viena dalis nepasirūpins kita, organizmas negyvens. Viskas tarpusavyje susijungę ir susiję, yra keičiamasi medžiagomis ir informacija.
Kaip kad mūsų kūne: širdis, plaučiai, inkstai − visi organai dirba dėl bendro organizmo. Nė vienas organas nedirba dėl savęs, visi kartu susiję, ir kiekvienas veikia ne dėl savęs, o dėl kitų, ir iš bendro organizmo ima būtent tiek, kiek reikia, kad dirbtų viso organizmo labui. Be to, dėl savęs jam nieko nereikia.
Kitaip tariant, kiek gaunu kalorijų, informacijos ir kažkokių gabumų? Tik tiek, kad ištraukčiau iš savęs viską, ką galiu suteikti organizmui ypatinga, būdinga man forma, ir duočiau jam tai, kas reikalinga. Viskas, kas įeina į mane, dauginama iš mano gebėjimų ypatingai tarnauti visam kūnui – ir tai atiduodu iš savęs. Sau nepalieku nieko, viską išnaudoju, kad įgyvendinčiau savo misiją visos sistemos atžvilgiu.
Bet kas man iš to? Po to, kai visi esame tokiame lygyje, visiškoje harmonijoje, tobuloje integralioje formoje, kiekvienas iš mūsų nusipelno priklausyti aukštesnei pakopai, visiškai kitokiam egzistavimo lygmeniui. Tada esame tokios būsenos, kai ne tik šiaip gyvename biologinio, baltyminio kūno viduje, bet ir patiriame žmogiškos pakopos jausmus, pažįstame jos protą.
Kodėl? Gyvūnų organizmai veikia natūraliai, būdami instinktyviai susiję, išlaikydami pusiausvyrą su gamta, juk negyvojoje gamtoje, augalijoje ir gyvūnijoje visi veikia būdami tarpusavyje susiję.
Tačiau, jeigu žmogus harmoninga ir integralia forma įsipaišo į tą negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos paveikslą, tai šitai daro prieš savo norą išaiškindamas, tirdamas, eksperimentuodamas ir  pažindamas save. Jis pakelia save, taip pat jausmus ir protą, į integralų lygmenį. Ir tada stebi visą šią sistemą iš viršaus, nes suvokia ją. Juk jos nesuvokęs, negalėtų egzistuoti kaip integrali dalis kartu su visais likusiais žmonėmis.
Tada išeinu iš savęs į išorę – ir imu jausti pačią sistemą. Aš nejaučiu savęs atskirai nuo kitų, aš suvokiu visus kartu, o tai jau aukštesnė sistema, kuri vadinasi „Adam“ – Žmogumi, panašiu į visa apimančią gamtą. Tada pakylame į šį lygį – ne kiekvienas pats sau, o visi kartu, mūsų bendroje sistemoje. Matome, kaip esame tarpusavyje sujungti ir atveriame naująjį išmatavimą, vadinamą „Žmogumi“.
Tačiau šiandien dar nepasiekėme žmogaus lygmens, juk mus valdo mūsų prigimtinis ego ir todėl esame gyvūnai. Nūnai nė nepavadinsi mūsų žmonėmis, juk iš kur galime turėti kažką savo? Egzistuojame instinktyviai ir veikiame savo viduje, savo nore mėgautis.
Bet veikdami prieš savo norą ir kurdami mūsų tarpusavio ryšį, laidavimą, pakylame į integralios sistemos, visa apimančios Gamtos lygmenį, o tuo tarpu veikiame žemiau jo.

Iš 2011 m. liepos 11 d. pokalbio apie naująją knygą

Daugiau šia tema skaitykite:

Spinduliuoti pasauliui meilę

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Nusiraminimas: dėl ko ir kam?