Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Laidavimas, Viena siela

Klausimas: Koks abipusio laidavimo principas ir kokia jo vieta gamtos pusiausvyroje?
Atsakymas: Abipusis laidavimas – tai principas, kuris veikia visuose gamtos lygmenyse (negyvame, augaliniame, gyvūniniame)  bei privalo realizuotis žmogaus lygmenyje – ryšyje tarp mūsų.
Tirdami gamtą matome, kad visos jos dalys tarpusavyje sujungtos pagal dėsnį, kuris vadinamas „laidavimas“. Juk jeigu viena dalis nepasirūpins kita, organizmas negyvens. Viskas tarpusavyje susijungę ir susiję, yra keičiamasi medžiagomis ir informacija.
Kaip kad mūsų kūne: širdis, plaučiai, inkstai − visi organai dirba dėl bendro organizmo. Nė vienas organas nedirba dėl savęs, visi kartu susiję, ir kiekvienas veikia ne dėl savęs, o dėl kitų, ir iš bendro organizmo ima būtent tiek, kiek reikia, kad dirbtų viso organizmo labui. Be to, dėl savęs jam nieko nereikia.
Kitaip tariant, kiek gaunu kalorijų, informacijos ir kažkokių gabumų? Tik tiek, kad ištraukčiau iš savęs viską, ką galiu suteikti organizmui ypatinga, būdinga man forma, ir duočiau jam tai, kas reikalinga. Viskas, kas įeina į mane, dauginama iš mano gebėjimų ypatingai tarnauti visam kūnui – ir tai atiduodu iš savęs. Sau nepalieku nieko, viską išnaudoju, kad įgyvendinčiau savo misiją visos sistemos atžvilgiu.
Bet kas man iš to? Po to, kai visi esame tokiame lygyje, visiškoje harmonijoje, tobuloje integralioje formoje, kiekvienas iš mūsų nusipelno priklausyti aukštesnei pakopai, visiškai kitokiam egzistavimo lygmeniui. Tada esame tokios būsenos, kai ne tik šiaip gyvename biologinio, baltyminio kūno viduje, bet ir patiriame žmogiškos pakopos jausmus, pažįstame jos protą.
Kodėl? Gyvūnų organizmai veikia natūraliai, būdami instinktyviai susiję, išlaikydami pusiausvyrą su gamta, juk negyvojoje gamtoje, augalijoje ir gyvūnijoje visi veikia būdami tarpusavyje susiję.
Tačiau, jeigu žmogus harmoninga ir integralia forma įsipaišo į tą negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos paveikslą, tai šitai daro prieš savo norą išaiškindamas, tirdamas, eksperimentuodamas ir  pažindamas save. Jis pakelia save, taip pat jausmus ir protą, į integralų lygmenį. Ir tada stebi visą šią sistemą iš viršaus, nes suvokia ją. Juk jos nesuvokęs, negalėtų egzistuoti kaip integrali dalis kartu su visais likusiais žmonėmis.
Tada išeinu iš savęs į išorę – ir imu jausti pačią sistemą. Aš nejaučiu savęs atskirai nuo kitų, aš suvokiu visus kartu, o tai jau aukštesnė sistema, kuri vadinasi „Adam“ – Žmogumi, panašiu į visa apimančią gamtą. Tada pakylame į šį lygį – ne kiekvienas pats sau, o visi kartu, mūsų bendroje sistemoje. Matome, kaip esame tarpusavyje sujungti ir atveriame naująjį išmatavimą, vadinamą „Žmogumi“.
Tačiau šiandien dar nepasiekėme žmogaus lygmens, juk mus valdo mūsų prigimtinis ego ir todėl esame gyvūnai. Nūnai nė nepavadinsi mūsų žmonėmis, juk iš kur galime turėti kažką savo? Egzistuojame instinktyviai ir veikiame savo viduje, savo nore mėgautis.
Bet veikdami prieš savo norą ir kurdami mūsų tarpusavio ryšį, laidavimą, pakylame į integralios sistemos, visa apimančios Gamtos lygmenį, o tuo tarpu veikiame žemiau jo.

Iš 2011 m. liepos 11 d. pokalbio apie naująją knygą

Daugiau šia tema skaitykite:

Spinduliuoti pasauliui meilę

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Nusiraminimas: dėl ko ir kam?

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.