Pateikti Penktadienis, 29 liepos, 2011 dienos įrašai.


„Apvalus pasaulis“

Krizė, globalizacija

Klausimas: Viskas priklauso nuo mūsų noro. Kaipgi išeiti iš savo „šabloninių“ norų, susijusių su šiuo pasauliu?
Atsakymas: Mes nesuvokiame pasaulio kaip „apvalaus“, mums vis dar atrodo, kad jis linijinis, ir kad padedant egoizmui, galėsime jame klestėti.
O tuo tarpu pasaulis jau „pakeitė programą“: dabar sėkmę galime pasiekti tik susivienydami. Tai jau visiškai kitas pasaulio algoritmas, o mes kaip anksčiau „ne į temą“.
Tūkstančius metų žmogus siekė sėkmės pagal savo egoizmo didumą, tačiau per paskutiniuosius 50 metų ši tendencija baigiasi. Mes vis einame į integralų pasaulį, o integraliame pasaulyje naudą gauna tas, kas labiau su kitais susijęs. Mes matome, kad kuo daugiau ryšių žmogus užmezga, kuo daugiau šalių pritraukia, tuo didesnės sėkmės pasiekia. Žmonės instinktyviai tai jaučia ir linksta prie integralių sprendimų.
Tačiau vis dar nesuprantame, kad norint išsigelbėti nuo nelaimių reikia būti tarpusavyje susijusiems ir žmogaus lygmenyje – aukščiau bankų sistemos, pasaulinės industrijos ir kitų globalių mechanizmų.
Ši situacija ėmė ryškėti po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo sukurtos JT, UNESCO ir kitos tarptautinės organizacijos. Tačiau ir jos kaip ir anksčiau veikia pagal egoistinius metodus, užuot priėmę vientisą, visapusišką požiūrį.
Iš principo tokios institucijos turi remtis kitokia koncepcija: visi svarbūs, visos šalys reikalauja lygiaverčio požiūrio. Kodėl vieni turi teisę vetuoti įvairius sprendimus, o kiti – ne? Kas kad kažkas didis, o kažkas mažas? „Apvalioje“ sistemoje didieji kaip tik turi daugiau nusileisti – juk kitaip jie rūpinasi tik savimi.
Mūsų požiūris yra visiškai iškreiptas ir vis tik jau jaučiame, kad pasaulis iš tikrųjų tampa „apvalus“, integralus ir tarpusavyje susijęs.

Iš 2011 m. gegužės 11 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pasaulis – Titanikas…

Visatos mozaika, kurioje trūksta tavęs

Naujos globalaus pasaulio taisyklės

Komentarų nėra

Vienybės link – per dykumą

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kaip atpažinti, kad pradėjai dirbti, siekdamas vienybės su bičiuliais? Kaip tai galima išmatuoti?
Atsakymas: Darbą dėl vienybės galima vertinti pagal nusivylimą, kai žmogus jaučia, kad kiekvieną kartą jis tarsi sukasi ratu ir netgi nusileidžia dar žemiau.
Įveikiau savo atstūmimą nuo kitų, panorėjau jungtis su jais, pradėjau planuoti, kaip tai padaryti, kaip priartėti prie jų, dalyvauti su jais. Tuomet supratau, kad mūsų vienybė turi būti ne išorinė, o vidinė, aš turiu susivienyti su jais visa širdimi ir siela, o ne tiesiog laikyti juos už rankų arba apkabinti per pečius.
Įdėjau tiek pastangų – ir pamiršau mūsų vienybę. Vėl stengiausi – ir vėl pamiršau. Apmąstydamas dvasingumą, tikslą, kurį turiu pasiekti, negalvoju apie savo bičiulius. Pirmiausia manyje kyla kiti vaizdiniai apie dvasingumą – kaip apie atskleidimus, šviesas, pripildymus. Aš manau, kad dvasingumas pripildys visus mano norus kaip materialiame lygmenyje, tarsi tai įprastas prisipildymas malonumu noro viduje. T. y. ketinu egoistiškai siekti dvasingumo. Tokiu būdu nustatau, kad vis dar esu tremtyje.
Aš visąlaik siekiu dvasingumo, vienybės, kiekvieną kartą nukreipiu save teisinga linkme – vienybės su bičiuliais link, grupės stiprinimo, platinimo, vienybės ir laidavimo link. Suprantu, kad priklausau nuo jų, o jie nuo manęs, ir kiekvienąkart stengiuosi, kad būčiau šiose mintyse, kad dvasingumas – tai mūsų tarpusavio ryšys, esantis aukščiau kiekvieno iš mūsų noro.
Ir nepaisant visų mano pastangų, teisingų minčių, mane tarsi apsvaigina smūgiu per galvą: aš vėl grįžtu į ankstesnes mintis apie materialius dalykus: „Ir kur gi nauda man?! Kur dvasingumas?! Ką gi aš gavau? Niekas manyje neatsiskleidė…“
Tai vadinama: Faraonas iščiulpia visas mano pastangas sau. Ir taip kiekvieną kartą. Aš stengiuosi pakilti aukščiau savo ego, būti vienybėje su visais, kiek tik sugebu, organizuoju grupę, kad sukurčiau savyje teisingą aplinką, galinčią palaikyti mane, bet staiga vėl galvoju: „Ir kur gi mano laimėjimas? Ką aš užsidirbau? Ką radau? Ko pasiekiau? Kur pripildymas?“ T. y. laukiu savo egoistinių norų pripildymo, o ne davimo tarp mūsų atskleidimo.
Tokiu būdu Faraonas palaipsniui praryja visas mano pastangas, kol galų gale išstumia visas jas iš savęs, kaip pasakyta: „prarijo gausą ir išstūmė ją“ [Jov, 20:15]. Kai mano pastangos pasiekia maksimumą, tuomet viską, ką Faraonas sukaupė savyje, aš gaunu atgal, tačiau ne iškart, o palaipsniui. Pirmiausia pakylu aukščiau visų šių norų, t. y. „pabėgu iš Egipto“, o po to palaipsniui juos atskleidžiu kaip „aukso veršį“, „žvalgus“ ir kitus egoistinius norus, tačiau tai jau kiti „dykumos“ lygmenys.
Kai dirbu savybėje chafėc chėsėd („nieko nenorintis gauti sau“) – „davime dėl davimo“, tuomet atsiskleidžia tie patys norai su Faraono pripildymais, ir būtent jie padeda man atskleisti blogį. Juk „dykumoje“ nieko neturiu, chafėc chėsėd nėra noro. Tačiau tiek, kiek iš Faraono ištraukiu šią egoistinę savybę, galiu ištaisyti ją, paversdamas ją vis stipresniu „davimu dėl davimo“, kol užbaigiu visą šią pakopą, užbaigdamas ir savo „40 metų klajones po dykumą“. Tokiu būdu tobulėjame.

Iš 2011 m. balandžio 21 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Mes visi atsakingi vienas už kitą

Nelaukiant kritinės ribos

Komentarų nėra