Klausimas: Apie ką visi kartu, visa pasaulinė grupė, turime galvoti, kai dalyvaujame Vienybės dienoje? Kaip mums susivienyti?
Atsakymas: Kiekvienas turi įsigilinti į save ir pajausti savyje grandinėlę, kuri susieja jį su kitais, − vidinį, esantį tarp mūsų tinklą. Dar daugiau, žmogus gali būti šiame arba jau nebe šiame pasaulyje, nes šis tinklas yra tarp norų, tarp sielų, o ne tarp fizinių kūnų.
Čia, šitame tinkle yra ir Baal Sulamas, ir visi praėjusių tūkstantmečių didūs kabalistai. Visi jie – kartu su mumis, įjungti į mūsų bendrąjį tinklą. Mūsų šiandien – milijonai, ir iš tikrųjų netgi daugiau, nes visos šios per visą žmonijos istoriją buvusios sielos yra kartu su mumis – šimtai milijonų sielų. Ir visos jos kartu – didžiulė dvasinė jėga.
Jeigu panorėsime susijungti kartu šitame tinkle, tai natūraliai ne tiktai paveiksime vieni kitus, įsijungsime į šitą tinklą, bet ir kiekvienas gaus jį savo žinion dvasiniam tobulėjimui, bet kartu paveiksime visus pasaulio žmones, kurie prie šito tinklo prijungti prieš savo valią, nejausdami to. Mes pradėsime žadinti juos.
Todėl iš pradžių susitarkime tarpusavyje, kad mes norime aiškiai pajausti mūsų tarpusavio ryšį.

Iš 2011 m. birželio 26 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės žiedas, juosiantis visą pasaulį

Lygiagretūs pasauliai – tarp mūsų

Vienybė – naujoji tikrovė

Klausimas: Kaip pateisinti draugą, kuris nukrito ir prarado teisingą ketinimą?
Atsakymas: Klausimas skamba taip: kaip sugebėti pateisinti save dėl to, kad man atrodo, jog draugas būtų netekęs ketinimo?
Į tai reikia žvelgti dvejopai. Išoriniais, praktiniais veiksmais – privalau jam padėti. O savo viduje turiu jį pateisinti ir manyti, kad jo vietoje krisčiau kur kas žemiau.
O dar giliau viduje sakau, kad matau jį nukritusį tik todėl, kad Kūrėjas pateikė man tokį vaizdą. Ir visa tai tik tam, kad pakilčiau virš šios minties, ir manyčiau, kad jis jau visiškai ištaisytas, ir tai aš neištaisytas, jei matau jį tokį nukritusį. Kaip pasakyta: „Kiekvienas teisia pagal savo trūkumus“.
Svarbiausia suprasti, kad esame lyg krištoliniame narvelyje, Kūrėjo jėgos lauke, kuris valdo visas mūsų būsenas. Todėl draugą reikia priimti kaip Kūrėjo atstovą, kuris parodo tau kažkokį Jo požiūrį į tave. Taip pat reikia matyti ir visą grupę, ir net pasaulį bei patį save.
Tau duota aikštelė, kurioje visą laiką privalai daryti tvarką ir visiškai ją ištaisyti. Privalai taip ištaisyti savo matymą, kad visą pasaulį regėtum išsitaisymo pabaigoje (Gmar tikun) – taip pasieksi ir savo išsitaisymo pabaigą.
Juk dvasiniame pasaulyje nevyksta jokių pasikeitimų, tu ir dabar esi absoliučiai tobulos būsenos. Kodėl gi matai jo tiesioginę priešingybę – šį sugadintą pasaulį ir visus kaip neištaisytus?
Bet jeigu skleisi pasaulyje išsitaisymo metodiką ir panorėsi tai pasiekti kartu su visais, kiek tai įmanoma, tai šitaip ištaisysi save ir tas neva esančias išorėje dalis paversi  vidinėmis. Kai tu melsies, teisi pats save ir norėsi išsitaisyti. Galiausiai prieisi tokią būseną, kai viskas susivienys draugėn ir šiose susivienijusiuose dalyse atsiskleis Aukščiausioji Šviesa. O tada vidus ir išorė taps lygūs.

Iš 2011 m. liepos 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką ir kodėl teisti

Prašykite ir išsipildys

Išsilydžiusi širdis

Žmonija skirstoma į tuos, kurie jaučia, kad jiems būtina suvokti gyvenimo tikslą, ir tuos, kurie šito nejaučia.
Tie, kurie nesiekia dvasingumo, skirstomi į dvi grupes:
1) Tai žmonės, kurių gyvenimas visiškai niekaip nesusijęs su dvasingumu, ir taip gyvena beveik visas pasaulis.
2) Tai žmonės, susiję su dvasingumu, bet melagingai, kitaip tariant, galvojantys, kad materialiais veiksmais galima įgyti dvasinį atlygį kažkokiame „būsimame“ pasaulyje.
Toks požiūris vadinamas religiniu, žmogus nesijaučia „ištremtas“ iš dvasinio pasaulio. Jis galvoja: „Kokia gi čia tremtis, jeigu esu materialioje Izraelio žemėje, vykdau visus fizinius priesakus ir tikiuosi gauti už tai apdovanojimą – ko gi dar reikia?“. Ir todėl tokiam žmogui nieko nereikia.
Bet yra žmonių, trokštančių pasiekti tikrąjį tikslą, susilieti su Kūrėju. Tokie žmonės dirba su ketinimu. O iki to laiko, kol jie nepasiekė šio tikslo, laiko save esančiais tremtyje ir todėl svajoja iš jos išeiti.
Ir kuo daugiau pastangų jie prideda, kad pasiektų šį tikslą, davimo savybę ir meilę artimui, tuo aiškiau jaučia, kad negali to padaryti, neturėdami nei jėgų, nei motyvacijos. Tada jie supranta, kad niekas negali jiems padėti: mūsų prigimtyje nėra tokių jėgų, kurios galėtų tai atlikti.
Taip jie vis tęsia kovą prieš tremtį, prieš jėgą, laikančią juos vergovėje – prieš „Faraoną“, t. y. priešingą Kūrėjui valdžią. Kol neįdeda tiek pastangų, kad tampa visiškai aišku, jog niekada jiems nepavyks remiantis savo jėgomis išsiveržti, o padėti gali jiems tik Kūrėjas.
Šios dvi tiesos, suvokiamos tremtyje, padeda jiems pažadinti išsilaisvinimo jėgą – Kūrėjo atskleidimą, kurio padedami jie išeina iš egoistinės prigimties ir įgyja duodančiąją prigimtį.
Tų žmonių, kurie išgyvena tremtį, laukia išlaisvinimas. Visi likusieji, nejaučiantys nei tremties, nei poreikio išsilaisvinti, tai taip ir lieka savo būsenos. Jų vaidmuo – gluminti tuos, kurie jaučia savo tremtį ir visais būdais trukdyti jų darbe.
Tokie žmonės vadinasi „didis kratinys“ (ėrėv rav), jis laiko tremtyje norinčiuosius išsiveržti davimo link.
Tikroji malda gali gimti tik tam, kuris turi tikrą norą, o šis prasideda „tašku širdyje“. O taškas arba yra, arba nėra, – čia jau nieko nepadarysi. Bet jeigu žmogus turi tašką širdyje, jeigu siekia dvasinio pasaulio ir teisingos aplinkos padedamas vysto šį tašką, tai siekdamas vienybės ir susijungimo, jis jaučiasi esąs „tremtyje“. Ir jeigu teisingai tęsia darbą, tai išeina iš šios tremties, padedant tikrajai maldai, įgijus tikrąjį norą.

Iš 2011 m. balandžio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Suvokimo dekoderis

Nuimti apvalkalą nuo taško širdyje

Sielos ledynmečio pabaiga