Tik pabuvęs tremtyje, nusipelnys išlaisvinimo

2011-07-30

Žmonija skirstoma į tuos, kurie jaučia, kad jiems būtina suvokti gyvenimo tikslą, ir tuos, kurie šito nejaučia.
Tie, kurie nesiekia dvasingumo, skirstomi į dvi grupes:
1) Tai žmonės, kurių gyvenimas visiškai niekaip nesusijęs su dvasingumu, ir taip gyvena beveik visas pasaulis.
2) Tai žmonės, susiję su dvasingumu, bet melagingai, kitaip tariant, galvojantys, kad materialiais veiksmais galima įgyti dvasinį atlygį kažkokiame „būsimame“ pasaulyje.
Toks požiūris vadinamas religiniu, žmogus nesijaučia „ištremtas“ iš dvasinio pasaulio. Jis galvoja: „Kokia gi čia tremtis, jeigu esu materialioje Izraelio žemėje, vykdau visus fizinius priesakus ir tikiuosi gauti už tai apdovanojimą – ko gi dar reikia?“. Ir todėl tokiam žmogui nieko nereikia.
Bet yra žmonių, trokštančių pasiekti tikrąjį tikslą, susilieti su Kūrėju. Tokie žmonės dirba su ketinimu. O iki to laiko, kol jie nepasiekė šio tikslo, laiko save esančiais tremtyje ir todėl svajoja iš jos išeiti.
Ir kuo daugiau pastangų jie prideda, kad pasiektų šį tikslą, davimo savybę ir meilę artimui, tuo aiškiau jaučia, kad negali to padaryti, neturėdami nei jėgų, nei motyvacijos. Tada jie supranta, kad niekas negali jiems padėti: mūsų prigimtyje nėra tokių jėgų, kurios galėtų tai atlikti.
Taip jie vis tęsia kovą prieš tremtį, prieš jėgą, laikančią juos vergovėje – prieš „Faraoną“, t. y. priešingą Kūrėjui valdžią. Kol neįdeda tiek pastangų, kad tampa visiškai aišku, jog niekada jiems nepavyks remiantis savo jėgomis išsiveržti, o padėti gali jiems tik Kūrėjas.
Šios dvi tiesos, suvokiamos tremtyje, padeda jiems pažadinti išsilaisvinimo jėgą – Kūrėjo atskleidimą, kurio padedami jie išeina iš egoistinės prigimties ir įgyja duodančiąją prigimtį.
Tų žmonių, kurie išgyvena tremtį, laukia išlaisvinimas. Visi likusieji, nejaučiantys nei tremties, nei poreikio išsilaisvinti, tai taip ir lieka savo būsenos. Jų vaidmuo – gluminti tuos, kurie jaučia savo tremtį ir visais būdais trukdyti jų darbe.
Tokie žmonės vadinasi „didis kratinys“ (ėrėv rav), jis laiko tremtyje norinčiuosius išsiveržti davimo link.
Tikroji malda gali gimti tik tam, kuris turi tikrą norą, o šis prasideda „tašku širdyje“. O taškas arba yra, arba nėra, – čia jau nieko nepadarysi. Bet jeigu žmogus turi tašką širdyje, jeigu siekia dvasinio pasaulio ir teisingos aplinkos padedamas vysto šį tašką, tai siekdamas vienybės ir susijungimo, jis jaučiasi esąs „tremtyje“. Ir jeigu teisingai tęsia darbą, tai išeina iš šios tremties, padedant tikrajai maldai, įgijus tikrąjį norą.