Pateikti rugpjūtis, 2011 mėn. įrašai.


Atsakymo nėra – prašymas netikras

Dvasinis darbas

Mums reikia atskleisti Kūrėją, ir tam duota kabalos metodika, kad per įvairius veiksmus, pratimus, užduotis ir darbą – kitaip tariant patys stengdamiesi galėtume tai atlikti. Kūrėjas atsiveria mums kaip davimo ir meilės savybė, kuri atsiskleidžia mūsų viduje – mūsų nore mėgautis, kuris ir sudaro visą mūsų esmę.
Bet kadangi mūsų egoistinė medžiaga pagal savo pobūdį yra visiškai priešinga Kūrėjui, Jo davimui, tai čia yra vieta, kur galime dėti pastangas, idant patys panorėtume gauti mums priešingą davimo savybę. Dvasiniame pasaulyje nėra prievartos! Kol nepanorėsi, kad tavyje: tavo noro viduje, tavo medžiagoje įsivilktų davimo savybė, ir kad tavo noras imtų veikti kaip toji įsivilkusi savybė, kaip pasakyta: „Ir tamsa nušvis kaip Šviesa,“ – tol šitai neatsitiks.
Todėl mums reikia savyje išvystyti tikrąjį norą duoti. O jeigu to nepaisome, paleisdami mums suteiktas akimirkas ir galimybes, tai tos būsenos, kuriose turėjome pajausti davimo būtinybę, atveria mums davimo nebuvimą, tačiau atvirkščioje formoje, kuri atsiskleidžia mūsų egoizme.
Ir jeigu būdamas dabartinės būsenos negalėjau pasiekti sėkmės ir savo valia bei pastangomis imti siekti davimo, kitaip tariant nuo egoistinio noro neperėjau prie poreikio siekti davimo savybės ir atskleisti Kūrėją, tai tas noras, kurį turėjau paversti prašymu Kūrėjui, atsiveria man kaip kančia. Juk šio noro nerealizavau teisingai, nedirbau ties juo ir savo pastangomis nepaverčiau jo malda.
Taip atsitinka su mumis kiekviename žingsnyje.
Išeina, kad vienintelis mūsų darbas –pakeisti mūsų egoistinius poreikius į davimo siekį. Svarbiausiai, įgyti tą norą, o visa kiti ištaisymai ateis iš aukščiau.
Kiekvieną kartą, kai šis noras atsiveria, reikia visiškai jį išsiaiškinti – pagal visas keturias stadijas. Kai savo pastangomis pasiekiu ketvirtą stadiją, tai jau įsisąmoninu šį norą, ką jis reiškia, ko iš jo noriu ir ką pasitelkęs galiu jį realizuoti. Jame susijungiu su Kūrėju ir reikalauju, prašau Jo, kad įvykdytų darbą ties šiuo mano noru.
Kitaip tariant, kai pasiekiu ketvirtąją stadiją dirbdamas su savo noru, galiu iš jo iki paties Keter pakelti „atspindėtąją Šviesą“, prašymą (MAN). Ir jeigu pasiekiu šį prašymą, vadinasi, mano noras buvo teisingas, išaiškintas.
O visi kiti prašymai buvo melagingi ir netikri, juk juose dar pilnai neatsivėrė poreikis duoti ir tikrasis davimo noras. Dar neužsimezgė ryšys su aukščiausiąja jėga, kad pareikalautum iš jos tik vieno – kad manyje atsiskleistų davimo savybė. Juk būtent ji vadinama Kūrėjo atskleidimu kūriniams, o ne kažkokios fantazijos, kai žmonės įsivaizduoja Kūrėją, kaip kažkur atskirai nuo mūsų egzistuojančią jėgą.

Iš 2011 m. liepos 26 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tu gi pats šito norėjai

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Nėra noro − nėra Šviesos

Komentarų nėra

Taškas, iš kurio išeinama į dvasinį pasaulį

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda, Knyga „Zohar“

Klausimas: Kodėl skaitant knygą „Zohar“ ir turint aiškiai jaučiamą ketinimą jis staiga pradingsta, ir mes suprantame, kad ketinimas išnyko tik po to, kai apie jį prisimename?
Atsakymas: Žinoma! Tai duodama tam, kad pareikalautume pojūčio. Mes nesugebame išlaikyti dviejų minčių vienu metu. Todėl, jeigu teisingai nusiteikiu knygos „Zohar“ skaitymui − kartu su draugais, rate, ir trokštu šiame rate atskleisti tai, ką skaitome, – tai kas geriau?
Bet aš nusiteikiau, ėmiau skaityti – ir staiga šiek tiek giliau nugrimzdau į tekstą. Jau nenaudoju jo kaip „sgula“– ypatingos Šviesos savybės, norėdamas atskleisti šią savybę ryšyje tarp mūsų, bet susitelkiu į patį tekstą, trokšdamas suprasti ir pažinti tai, apie ką kalbama. Aš suvokiu tai, kas parašyta knygoje, ne kaip tai, kas yra mano viduje, tarp mūsų, o kaip kažką esantį ne manyje. Ir beregint pereinu į išorinį vaizdą.
Vėliau mane aplanko įvairios pašalinės mintys, imu fantazuoti ir daryti savo išskaičiavimus. Taip vyksta tol, kol žmogus nepamato, kad nesugeba iš šito išeiti ir kad tai atima iš jo teisingą požiūrį, kai galėtų tiesiog „įsikibti dantimis“, idant išlaikytų teisingą santykį su skaitomu tekstu.
Ką daryti? Galiausiai jis ima taip reikalauti pojūčių – ne pažinti, ne klausyti, o įeiti į šį paveikslą,  suvokti jį. Jis nori, kad tai atsitiktų, kad šis paveikslas taptų jam aiškus. Kaip dabar jis yra žemiškoje tikrovėje, taip privalo patekti į dvasinio pasaulio realybę.
Todėl visa ši sumaištis, visos būsenos turi atvesti mus į nusivylimą, kad panorėtume tik pojūčio, aiškiai įsisąmonindami, jog patys ničnieko nesugebame − net išlaikyti ketinimų, tačiau tiksliai išaiškintume, ko būtent mums reikia.
Ir tada, viena vertus, tu supranti, kad tau nėra ko veikti, netgi neverta atsiversti knygą – tu visiškai nusivylei, o, iš kitos pusės, tu žinai negalįs palikti šio kelio, nes jame visas tavo gyvenimas. Ir tada tu gauni…
Tas taškas išties kritinis, juk iš jo tu gali išeiti į dvasinį pasaulį. Ir taip iš tikrųjų įvyksta.

Iš 2011 m. liepos 24 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tęsk ir atsiskleis…

Sumokėk noru ir gausi viską!

Nedėkite daug prieskonių!

Komentarų nėra

Revoliucija žmoguje

Krizė, globalizacija, Laidavimas

Kad pasauliui atsiskleistų kabalos mokslo metodika, turi būti išpildytos keturios sąlygos.
Pirmoji sąlyga – ištaisymo metodikos įteikimas ne vienam žmogui, o visai tautai. Šiandien vis daugiau žmonių suvokia, kad reikia save keisti, būti pusiausvyroje su gamta. Jeigu anksčiau manėme, kad esame aukščiau gamtos, o mūsų egoizmas skirtas jai valdyti, tai dabar suprantame, koks jis mums žalingas.
Šis pojūtis pasireiškia masėms dėl to, kad patenkiname pirmąją kabalos mokslo atskleidimo sąlygą: dvasinio išsitaisymo metodika užsiima 600 tūkstančių žmonių. Samprata „600 tūkstančių sielų“ – sąlyginė, simbolizuojanti susirinkimą žmonių, galinčių užmegzti tarpusavyje ryšį, vadinamą laidavimu.
Antroji sąlyga – tautos išėjimas iš egiptietiškos vergovės, kitaip tariant, savojo egoizmo suvokimas kaip blogio.
Trečioji sąlyga – kiekvieno iš 600 tūkstančių sutikimas dirbti dėl davimo.
Ketvirtoji sąlyga – pasirengimas atlikti bet kokius veiksmus, kurie priartins žmogų prie ryšio su likusiais.
Laidavimas – tai rūpinimasis vienas kito norų pripildymu. Į tai turi būti nukreiptos žmogaus mintys. Turime sukelti revoliuciją savo viduje. Pasaulyje yra viskas, ko reikia sėkmingam planetos gyventojų egzistavimui, bet trūksta tik vieno – nukreiptos į tą tikslą bendros minties. Jeigu vidumi sieksime to, tai gausa taps prieinama visiems.
Viskas priklauso nuo mūsų tarpusavio ryšio. Kuo stipresnis mūsų ryšys, tuo intensyviau veikia Šviesa, kuri sutvarkys žemesniųjų pasaulio pakopų būsenas. Kai tik 600 tūkst. žmonių grupė sutiks su laidavimo, tarpusavio ryšio ir meilės sąlygomis, ji tuoj pat įgis milžinišką palaikymą iš viršaus.
Mums tereikia turėti norą atstatyti tarpusavio ryšį ir ketinimą dirbti dėl davimo. Būtent ketinimas, o ne technikos pažanga pakeis pasaulį. Palaipsniui prieisime iki to, kad naujausios technologijos bus kuriamos ir valdomos mintimi, t. y. ketinimu ir noru, kurį tas ketinimas ištaisys.
Kiekvieno pareiga – rūpintis visa žmonija. Visas pasaulis įjungtas į laidavimo sistemą, bet pirmiausiai laidavimu turi užsiimti tie, kurie supranta ir turi norą pakilti ant aukštesniosios pakopos ir atskleisti tarpusavyje Kūrėją. Grupinis noras tolygiai pereis į pasaulio norą.
Palaipsniui žmogus pakeis požiūrį į save, visuomenę, gamtą ir patirs malonumą dėl to, kad egzistuoja bendrų tarpusavio ryšių sistemoje. Jis bus sotus Šviesa, pripildančia ir teikiančia jam malonumą.
Taip pereisime prie protingo vartojimo ekonomikos, nes mėgausimės tik tuo, kas būtina išgyvenimui. Pradėję dirbti pagal principą „viskas – visiems“, pasieksime laidavimo būseną. Vidiniai žmogaus pasikeitimai pritrauks viso pasaulio pertvarką.

Iš 2011 m. liepos 17 d. virtualiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

„Viena šeima“ – ne utopija!

Bet kokiam užsispyrimui yra ribos

Kaip atvesti pasaulį į harmoniją

Komentarų nėra

Greitoji pagalba sužeistajam kelyje

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Ką reiškia „sustiprinti savo pastangas darbe“ tuo metu, kai abejoji mokytoju ir Kūrėju?
Atsakymas: Jeigu žmogus abejoja, tai negali pasikliauti nei mokytoju, nei Kūrėju, ir turi ieškoti pagalbos grupėje! Jam reikia gauti palaikymą – tikslo, mokytojo, Kūrėjo svarbą.
Žmogų kamuoja abejonės, kitaip tariant, jis negali palenkti svarstyklių nei į vieną, nei į kitą pusę. Jam reikia dėti pastangas, kad persvertų jas į teisingą pusę, tačiau kur jų gauti? Įsigilinti į savo abejones? Tačiau jis vis vien jų neišspręs. Žmogus turi suprasti, kad būdamas tokios būsenos savimi pasikliauti negalės ir jam būtina papildoma jėga.
Dabar šios jėgos iš mokytojo arba iš Kūrėjo jis gauti negali, nes abejoja jais. Viena, kas galėtų jam padėti – tai aplinka, kuri leis jam pajausti dvasingumo svarbą, pasitikėjimą, laidavimą, − kad siekiant tikslo mokytojas ir Kūrėjas yra svarbūs.
Todėl Rabašas rašo, kad grupėje reikia kalbėtis apie mokytojo ir Kūrėjo didybę, kad kiekvienas gautų įspūdžių, nes tik taip jis galės tęsti darbą.

Iš 2011 m. liepos 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Mūsų keturių aukštų namas

Nulenk galvą – ir imk kiek nori

Komentarų nėra

Mokslas apie senėjimą

Filmai, klipai, Realybės suvokimas

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra

Bet kokiam užsispyrimui yra ribos

Krizė, globalizacija

Dabar visa žmonija turi pasirinkti. Vystėmės savo egoizme, kol jis uždarė mus vienoje integralioje sistemoje, kurioje esame visiškai priklausomi vieni nuo kitų. Todėl dabartinis pasaulis tapo globalus, kitaip tariant, mūsų tarpusavio ryšys tapo visuotinis ir abipusis, ir mes niekaip negalime jo apeiti.
Todėl ir nebemokame valdyti tokio pasaulio. Juk jis tampa panašus į aukštesniąją sistemą ir šios dvi sistemos egzistuoja lygiagrečiai viena kitos atžvilgiu. Viena – tai mūsų tvirtų tarpusavio ryšių sistema, tarsi pasaulio Acilut arba Begalybės pasaulio Malchut, kuri jau yra ištaisytos, būsimos būsenos. Ir antra sistema – mūsų dabartinė būsena, kur mes, egoistai, priešinamės vieni kitiems.
Jeigu būtume tiesiog paprasti pavieniai egoistai, kiekvienas jaustume nedidelius nemalonumus ir problemas, bet žinotume, kaip juos ištaisyti. Bet šiandien, kai besivystydami pasiekėme tokią būseną, kai visa ši sistema šiurkščiai blokuojama, nežinome, ką daryti.
Kiekvienas atskirai jau nebegalime susitvarkyti su problemomis savo gyvenime, ir krizė įsiplieskia visame kame: nuo asmeninės – šeimoje, darbe, su pačiu savimi, iki globalios krizės visuomenėje, kultūroje, švietime, net ekologijoje, kitaip tariant, mus supančioje gamtoje.
Visur atsiskleidžia krizė – ir žmogaus viduje, ir jo išorėje. O žmogus nežino, kaip su ja susitvarkyti, juk susidaro uždara, integrali sistema. Dabar nebeturime pasirinkimo – kančių verčiami privalėsime surasti tokį ryšį tarp mūsų, koks tiks aukštesniajai sistemai, kad šie du pasauliai – aukštesnysis ir šis pasaulis – atitiktų vienas kitą, kol tobulai susijungs į vieną.
Dabar patys nusistatome ribą, iki kurios norime pasistūmėti šiam atitikimui pasiekti. Bet tiek, kiek nenorėsime patobulėti, šis mūsų „nesuderinamumas“ grįš kančių bumerangu. Sakykime, kad pagal kūrimo programą, pagal tą skaitiklį, parodantį, kiek pasisuko vystymosi smagratis, aš jau turiu būti ant kokios nors pakopos, „10 cm“ priartėjęs prie dvasinio pasaulio.
Ir visas pasaulis turi būti tiek pajudėjęs, nors jame gyvena skirtingi žmonės: vieni geriau supranta, kiti – blogiau, o dar kiti iš viso nieko nejaučia. Juk taip, kaip visa gamta sudaryta iš skirtingų lygmenų : negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus, toks pasiskirstymas yra ir žmogaus viduje.
Bet visas pasaulis, visa savo didžiule mase privalo šiandien žengti žingsnį pirmyn. Jeigu nežengsime, tai ši delta – mūsų patobulėjimo trūkumas, jaučiamas viduje su minuso ženklu – kaip kančios. Bet būtent jos mus judina pirmyn.
Tau nepavyks pabėgti nuo šio darbo. Variklis toliau veikia, ir jeigu toliau nenori dirbti, tai vietoje pakopos „1“, gausi – „2“, o paskui – „3“ tol, kol prieisi tokias kančias, kad daugiau nebegalėsi spyriotis.
Bet kokiam užsispyrimui yra riba. Iš tiesų, esame labai jautrūs malonumams arba skausmui, juk mūsų materija – tai noras patirti malonumą. Todėl galime neabejoti, kad galiausiai pasaulis pajudės pirmyn.

Iš 2011 m. liepos 29 d. pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Į vienybę – taikiuoju keliu

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Gyvenimas dėl akimirkos

Komentarų nėra

Laidavimas – tai atsakas į Gamtos iššūkį

Krizė, globalizacija, Laidavimas

Klausimas: Sunku patikėti, kad yra organizacija, kuri staiga nori daryti tik gera be jokių interesų sau, todėl natūralu, kad žmonės ima nepasitikėti jūsų judėjimu „Laidavimas“…
Atsakymas: Mes niekam nesiruošiame daryti nieko gero – tiesiog taip, nuo savęs. Tai nebūdinga mūsų prigimčiai. Jau kabalistai tai tikrai šitai išmano! Mes norime, kad žmonės sužinotų, kodėl gamta mums pateikia tokią sąlygą – „sukurti globalų integralų tarpusavio ryšį, kaip viena šeima“ – ir kaip galime save, savo visuomenę, valstybę ir pasaulį subalansuoti, paversti harmoningais, saugiais ir kupinais viso to, ko mums reikia, kad teisingai ir gerai gyventume.
Iš vienos pusės, tam būtinas laipsniškas, kantrus aiškinimas ir auklėjimas. Iš kitos pusės, pasaulis juda vis didesnio chaoso link ir verčia žmones būti labiau dėmesingais, ieškant kažkokios išeities iš padėties, kažkokio įrankio situacijai pakeisti. Tada pamažu jie supras, kad iš tiesų mūsų siūlomas sprendimas kyla iš gamtos sąlygų.
Tai nėra dirbtinė teorija, sukurta ekonomistų, ekologų ar kitų specialistų, – ji ateina iš pačios gamtos. Ir todėl čia nėra nieko, kas būtų mūsų. Mes tiesiog aiškiname žmonėms: žiūrėkite, kas iš tiesų vyksta gamtoje, kaip sukurtas mūsų pasaulis, kaip veikia žmonių tarpusavio sistema, kur link mes einame, ir kokiu būdu galime viską pakeisti.
Šiandien pati gamta meta mums šį iššūkį. Juk jeigu pamatysime, kad krizė globali, integrali, jeigu suvoksime mūsų bendrą tarpusavio ryšį – ir jeigu jis bus blogas, tai savaime aišku, jog šitai atves mus prie karo, prie didelės kovos. O jeigu be perstojo jį gerinsime, švelninsime, tada šitai atves mus prie abipusio gero ryšio. Tai ir yra abipusis laidavimas, kai žinau, kad priklausau nuo visų ir visi nuo manęs, ir bandau padaryti tą abipusę priklausomybę gera.

Iš 2011 m. rugpjūčio 14 d. TV programos „Klausk kabalisto“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo remiasi judėjimas „Laidavimas“?

Kas yra „abipusis laidavimas“

Abipusis laidavimas – visam pasauliui

Komentarų nėra

Į vienybę – taikiuoju keliu

Krizė, globalizacija, Pasaulio problemos

Klausimas: Koks Jūsų požiūris į šiandienos įvykius, tiksliau, į jų tendenciją? Į tai, ko dar nebuvo prieš keletą dienų, kalbant apie Angliją, Čilę?
Gaila, bet greitai betvarkės liepsnose atsidurs visas pasaulis, juk tam, kas vyksta, vaistų nėra, ir niekas jų neras. Kodėl Jums nepalaukus – pamatys, kad jokios priemonės nepadeda ir sutiks mūsų klausytis?
Juk istorikas Gordonas Braunas, dar būdamas Didžiosios Britanijos ministru pirmininku, ir daugelis kitų įtakingų veikėjų, jau prieš daugelį metų kalbėjo, kad pasaulis – vientisas, suprato, kad tik visų žmonių susivienijimas atneš į šį pasaulį visų problemų, krizių sprendimą. Kodėl jie šių klausimų nesprendė taip, kaip Jūs – vienydami žmoniją, įvesdami naują auklėjimą, propaguodami tarpusavio laidavimą?
Atsakymas: Per visą istoriją žmoniją pirmyn stūmė individualiai besivystantis kiekviename iš mūsų egoizmas – mes veržėmės jį realizuoti ir užpildyti. Toks buvo visas mūsų egzistavimas. Šiais laikais gamta mus valdo ne vystydama egoizmą – jis pasiekė savo ribą, ir jau 50 metų rodosi mums kaip išsisėmęs.
Mūsų egoizmas tapo susijęs, todėl pradedame matyti savo tarpusavio ryšius su kitais. Vadiname tai „globaliu pasauliu“. Iš tikrųjų, ne pasaulis, bet mes tapome globalūs. Todėl, kaip tvirtina mokslininkai, esame priversti taisytis ne individualiai, o būtent globaliai – taisyti tarpusavio ryšius.
Štai čia ir sustojo visi pasaulio mokslininkai – niekas pasaulyje nežino, kaip tai daryti. Kuo didesnė pasaulyje bus betvarkė, krizė – tuo didesnio reikės ištaisymo.
Tapęs integraliu (susijusiu), pasaulis tapo valdomas dviejų jėgų – ne tik egoizmo jėgos iš užnugario, kuri per visą savo istoriją sistemingai pagal gamtos programą stumia mus iš nugaros, bet dar ir tikslo traukos jėgos – savo suvienytos būsenos. Tačiau šią jėgą turime priversti veikti mus – kaip mažas vaikas, jeigu nesiveržtų tapti suaugusiu, liktų gyvūnu.
Eiti pirmyn, susijungti skatinančiai jėgai sužadinti skirta kabalos metodika. Kitaip mus iš nugaros spaus tik viena neigiama jėga, kuri sukels dideles, visaapimančias kančias, net karus. Todėl kabala atsiskleidžia būtent tokiu metu. Apie tai kalba visi kabalistai – paskaitykite Baal Sulamo straipsnius, pvz.: „Toros dovanojimas“, „Laidavimas“, „Taika pasaulyje“.
Be to, turime prisiminti: kuo didesnes kančias sukelia stumiamoji jėga, tuo pasauliui labiau reikalinga jėga, traukianti į priekį, kad judėtume pirmyn, į susijungimą ne per kančias, o taikiai  viliojant gerajai jėgai.
Kadangi būtent Izraelio tauta susikūrė žmonių susijungimo metodikos, raginančios „pamilti artimą, kaip save patį“, pagrindu, tai joje net po moralinio nuosmukio liko „altruizmo genas“, kuris gali pažadinti spartinančią, viliojančią pirmyn, į vienybę, jėgą. Jeigu jis jos nepažadina, o pasaulis į tikslą juda vejamas kančių, tuomet teisios pasaulio tautos, tvirtinančios, kad pasaulio kančių šaltinis yra Izraelio tauta.
Ne ji pasirinko būti ištaisymo metodikos vedle, todėl ji nepajėgi atsiriboti nuo šios misijos. Pasaulio tautų kančios lems tokį spaudimą ir pyktį Izraelio tautai, kuris įpareigos ją būti pasaulio ištaisymo vedle.

Daugiau šia tema skaitykite:

Abipusis laidavimas – visam pasauliui

„Viena šeima“ – ne utopija!

Laisvo pasirinkimo pakopos

Komentarų nėra

Susitikimo vieta – Torontas

Kongresai, įvykiai

Klausimas: Už kelių savaičių Toronte įvyks kabalistinis kongresas „Mes atsakingi už pasaulį“. Sakykite, ar labai svarbu fiziškai jame dalyvauti, ar pakanka prisijungti virtualiai?
Atsakymas: Manau, kad visiems, kurie gyvena Šiaurės Amerikoje ir turi galimybę Toronto kongrese dalyvauti, atvykti prasminga. Tai didžiulis kongresas, vyksiantis ypatingu metu, kai pasaulis taip sparčiai keičiasi.
Verta kiek galima labiau susibūrus būti kartu, todėl būtų puiku, jeigu kongrese dalyvautų kiek galima daugiau žmonių. Tai bus galinga jėga, kurios įgavę galėsime atlikti vidinius ir išorinius pokyčius.
Aš kviečiu visus, kurie gali atvykti. Šiame renginyje galime įgauti jėgų dar vienam išsitaisymo šuoliui.
Pavyzdžiui, neseniai Natanijoje įvyko nuostabi paskaita, ir nuo šiol kiekvieną savaitę vis naujoje vietoje mes organizuosime paskaitas. Aš kviečiu ateiti visus su giminėmis ir draugais. Tai puiki galimybė žmogui įsilieti į bendrą sistemą, prabusti ir dalyvauti sielos ištaisyme. Būtų gaila prarasti tokią galimybę.
Taip pat noriu pasakyti Izraelyje gyvenantiems mokiniams – porą kartų per savaitę stenkitės aplankyti protesto demonstracijų vietas, pakalbėkite su žmonėmis, duokite jiems mūsų medžiagos. Tai ir yra praktinė kabala.

Iš 2011 m. rugpjūčio 17 d. pamokos pagal laikraštį „Liaudis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kongresas gali duoti viską!

Apie virtualius kongresus ir tikrąjį ryšį

Sieloms nėra atstumų

Komentarų nėra

Kuo remiasi judėjimas „Laidavimas“?

Krizė, globalizacija, Laidavimas

Klausimas: Ar Jūs esate tautinio judėjimo „Laidavimas“ („Arvut“) įkūrėjas?
Atsakymas: Nesakyčiau, kad esu įkūrėjas, nes šis judėjimas visiškai remiasi žiniomis, kurias gavome iš kabalos mokslo, ir rezultatais gautais analizuojant pasaulyje atsiskleidžiančius duomenis bei vystymosi tendencijas. Todėl, nors judėjimas ir organizuotas žmonių, bet jis grįstas gamtos dėsniais. Mes suformuojame ir pateikiame praktinius patarimus, kaip ištaisyti mūsų visuomenę − laikytis sąlygų, kurias mums diktuoja gamta.
Klausimas: Tai reiškia, kad šiame judėjime gali būti tik tie žmonės, kurie mokosi kabalos?
Atsakymas: Ne. Šiame judėjime gali būti bet kuris žmogus, kuris supranta, ko būtent šiandien iš mūsų reikalaujama.

Iš 2011 m. rugpjūčio 14 d. TV programos „Klausk kabalisto“

Daugiau šia tema skaitykite:

Abipusis laidavimas – visam pasauliui

Kas yra „abipusis laidavimas“

„Viena šeima“ – ne utopija!

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai