Pateikti Trečiadienis, rugpjūčio 3, 2011 dienos įrašai.


Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Laimei, gimėme tokioje pereinamojoje epochoje, kai po daugiamilijardžių istorinių procesų, įvykusių mūsų Visatoje ir Žemėje, atsidūrėme bifurkaciniame persilaužimo iš praeities į ateitį taške, kai būtent mes privalome pereiti iš egoistinės, individualios, diskretinės sistemos į altruistinę, integralią, analoginę sistemą.
Visose praėjusiose kartose egzistavome egoistiniame nore, veikdami tiesiogiai kiekvienas dėl savęs. O dabar, veikiami gamtos, esame priversti suvokti, kad dėl savo būsimo egzistavimo privalome visiškai pakeisti ir požiūrį, ir veiksmus šiame pasaulyje.
Kadangi žmonija tampa visuotinai susijusi, negalime toliau veikti kiekvienas individualiai, kadangi tuo vis tiek sau kenksime. Su kiekviena diena ši nauja bendro integralaus ryšio sistema vis labiau atsiskleidžia visiems ir jau tampa akivaizdi tūkstančiams žmonių pasaulyje.
Kabalos moksle nespėliojame, o iš tiesų studijuojame šią sistemą: kokiu būdu sukurta kita, vadinamojo dvasinio lygmens, į kurį turi pakilti visa žmonija jau mūsų laikais, sistema. Tarp kitko, studijuojame ne tik pačią sistemą, tačiau ir jos suvokimo metodiką – kokiu būdu į ją pakilti, nelaukiant, kol gamta, kaip įprasta, pradės mus stumti iš nugaros.
Juk ankstesniais vystymosi etapais gamta mus stūmė, vien vystydama mūsų egoizmą. Mums būdavo pridedama šiek tiek egoizmo ir mes bėgdavome į priekį, stengdamiesi kažkuo jį užpildyti. Pajusdavome dar šiek tiek egoizmo ir bėgdavome į kitą pusę, ieškodami naujo pripildymo.
Taip zigzagais stūmėmės pirmyn ir kūrėme visuomenę, auklėjimo sistemą, šeimą, gimdėme vaikus, kūrėme valstybes, technologiją, pramonę ir t. t. Ir visa tai –  tik dėl besivystančio egoizmo, kuris mus vyte vijo ieškoti naujų malonumų.
Pastaruoju metu ryškėja problema – egoizmas mūsų daugiau nebestumia. Vietoje to mus draugėn spaudžia mums atsiskleidžianti integrali sistema, integrali gamta, kuri verčia jungtis, kad galėtume toliau egzistuoti.
T. y. ir technologija, ir šeima, ir mūsų visuomeniniai santykiai, politika, valstybės, mokyklos – viskas, kas bebūtų, viskas, kas vyksta, staiga nustoja veikti, todėl kad su savo senaisiais egoistiniais siekiais nebegalime toliau veikti atsiveriančiame pasaulyje – kitoje sistemoje, visuotinio tarpusavio ryšio sistemoje. O mes į ją įeiname su mūsų praeities veiksmais, su mūsų praeities poveikiais, su mūsų įpročiais, įstatymais, visuomeniniais ryšiais.
Mes patenkame į visiškai kitą sistemą. Turime turėti visai kitą požiūrį į pasaulį negu turime šiandien, negu įpareigoja pasaulis. Vadinasi, mums reikia su savimi kažką daryti. Ką? Štai to dar neišmokome. Kaip susijungti tarpusavyje, kad susiderintume su pasauliui – šito mes kol kas nežinome.
Kaip pasiekti šį ryšį, kaip kartu įtikinti save, kad jis būtinas? Nors logiškai šiandien tai supranta daugelis žmonių, tačiau šio klausimo sprendimas vis dar nerastas. Taigi šiandien mes su jumis esame tokiame perėjime iš žemesnės pakopos į aukštesnę.
Tai nėra paprastas perėjimas iš vieno darinio į kitą, iš vieno technologinio lygio į kitą, kaip buvo praeityje. Dabar mes su jumis išgyvename kokybinį perėjimą, o ne kiekybinį.
Kokybinis šuolis – tai ne šiaip mūsų gyvenimo, santykių tarp mūsų kokybės pasikeitimas, bet visiškas pasikeitimas visko, kas buvo anksčiau. Pasaulis turi tapti visiškai kitoks. Štai mūsų rūpestis.
Pasaulis juk tampa kitoks ir artinasi prie mūsų, o mes dar nežinome, kaip teisingai jį suvokti, dar esame ankstesnėje ideologijoje, sąmonėje, suvokime, tarsi būtume patekę į nesuprantamą erdvę ir todėl niekaip negalime joje teisingai veikti.
Todėl mūsų neteisingi veiksmai, visos mūsų ankstesnės nuostatos šiandien patiria vadinamąją krizę. Tikėkimės, kad greitai suprasime, kaip turime pasikeisti.
Kabalos mokslas kalba apie tai. Tikiuosi, kad jis padės ne tik mums, bet visiems žmonėms Žemėje, ir mes tą pasieksime.

Iš 2011 m. liepos 17 d. virtualiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

„Apvalus pasaulis“

Naujojo pasaulio abėcėlė

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Komentarų nėra

Dvi kūrimo sumanymo pusės

Kūrėjas, Realybės suvokimas

Klausimas: Kuo skiriasi kūrimo sumanymas ir pats Kūrėjas?
Atsakymas: Apie viską kalbame tik mūsų atžvilgiu. Nežinome nieko, išskyrus tai, kas vyksta mūsų noro viduje.
Atskleisdami, kad yra Šviesa – „kažkas iš egzistuojančio“, sukūrusio norą – „kažką iš nieko“, – taip pat sprendžiame iš noro, kuris tokiu būdu atveria mums tai, kas tarsi įvyko iki mūsų. Visi mūsų suvokimai kyla iš pojūčių mūsų nore – materijoje.
Todėl, kai kalbame apie suvokimą, apie pojūtį noro viduje, visus mūsų suvokimus skirstome į tris dalis:
1. kas jaučia (aš – jaučiantysis)
2. ką jaučia ( jaučiu iš Kūrėjo)
3. iš ko kyla pojūtis (pojūčio šaltinis – Kūrėjas).
Studijuodamas, kiek man leista pakeisti mano įspūdį, kylantį iš Kūrėjo (aš jaučiu Kūrėją ir ko Jis nori iš šio ryšio su manimi), pradedu megzti su Juo ryšį bei keisti mūsų tarpusavio santykius.
Iš kur man žinoti, kad keičiu? Iš savo pojūčio. Iš kur man žinoti, ką Jis tuomet jaučia, kaip reaguoja? Taip pat iš savo pojūčio. Viskas – tik iš mano pojūčių, neturiu jokių kitų suvokimo savybių. Viskas – tik noro viduje.
Todėl ir sakome, kad AVAJA (Kūrėjo vardas iš keturių raidžių – „jud – kei – vav – kei“) – tai keturios noro vystymosi stadijos, o po to jau – Kūrėjo atsiskleidimas žmogaus viduje (Kūrėjas/Bo-rė reiškia „ateik ir pamatyk“).
Pasauliai irgi egzistuoja tik mūsų suvokime, kaip paslėptis ar atskleidimas (pasaulis/olam – iš žodžio haalama/paslėptis). Dvasinių pakopų kopėčios taip pat yra žmogaus viduje. Grupė, žmonija, visa tikrovė, Begalybės pasaulis – viskas mūsų viduje.
O ką pasiekiame dėdami visas mūsų pastangas ir trokšdami pažinti, kas aš esu, koks esu, kas yra Kūrėjas, ko Jis nori iš manęs, koks ryšys mane su Juo sieja?
Dėl visų šių pastangų ir ilgo kelio, kai realizuojame visas mums duotas galimybes, įgyjame vieną suvokimą, vieną supratimą, vadinamą „kūrimo sumanymas – suteikti kūriniams malonumą.“ Šis sumanymas jungia viską kartu: kas Jis, teikiantis kūriniams malonumą, kokį būtent gėrį, ir kas yra tie gaunantys gėrį kūriniai.
Ši būsena, kai suvokiame kūrimo sumanymą, vadinasi „susiliejimo tašku“ arba „susiliejimo lašu“, nes mums viskas koncentruojasi tame kūrimo sumanymo taške. Jį pasiekiame savo pastangomis, trokšdami susilieti su Kūrėju ir todėl mums tas taškas vadinasi „susiliejimo lašu“.

Iš 2011 m. gegužės 25 d. pamokos pagal knygą „Mokymas apie dešimt sfirų

Daugiau šia tema skaitykite:

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Ketinimas – visas veiksmo planas

Komentarų nėra

Prašyk visko, ko nori!

Kūrėjas

Iš tikro, ne taip svarbu, kokios pagalbos žmogus prašo Kūrėjo. Svarbiausia, tegul prašo – kiekvieną akimirką!
Tegul niekada nepamiršta, kad nėra nieko, išskyrus Jį – gerą ir kuriantį gėrį. Tegul bet kurią smulkmeną, kuri su juo vyksta, sieja su Kūrėju.
Juk paprastai žmogus mano, kad dar ne laikas kreiptis pagalbos, kad jis pats turi kažką padaryti – savo jėgomis pasiekti sėkmės, atlikti tam tikrus veiksmus, o tik po to kreiptis į Kūrėją. Bet tai neteisinga! Nereikia jokių veiksmų. Visa metodika skirta Kūrėjui atskleisti!
Taigi, kuo dažniau tu į Jį kreipiesi, kuo labiau jautiesi priklausomas nuo Jo, kuo stipriau kimbi prie Jo, palaipsniui perduodamas Jam visą atsakomybę už tai, kas su tavimi vyksta, tuo mažiau gali jaudintis. Pagal savo programą Jis atstums tave, pasislėps, parūpins tau įvairiausių kliūčių bei slepiančių uždangų. O tu, viso šito nepaisydamas, įprask visą laiką Jo ieškoti ir kreiptis į Jį.
Tai pats trumpiausias ir patikimiausias kelias. Tam nereikia didžiulio proto – tik tvirtybės. Jeigu žmogus taip nuolat nusiteikia ir nepamiršta šito (grupei primenant), tai savo nuolatiniu kreipimusi į Kūrėją, į Aukščiausiąją jėgą, prigimtį, jis atskleidžia tiksliai, kaip kreiptis, kam ir kodėl. Jis pažįsta Kūrėjo charakterį – į kokius prašymus jis atsako, o į kokius ne. Per savo nuolatinį norą užmegzti šį ryšį, dialogą su Kūrėju, žmogus pradeda Jį pažinti.
Apie tai pasakyta: „Padaryk viską, ką gali – tik neišeik!“ Vadinasi, reikia prašyti visko, net labai nesvarstant. Tiesiog taip, kaip prašo mažylis, griebiantis viską iš eilės ir visą laiką kimbantis prie mamos: „duok, duok, duok!“ Šiuos kreipimusis seks pažinimas: ko man iš tikro verta prašyti, kur „priesakas“, kur „nusikaltimas“, o kur man duota valios laisvė, kokius skirtingus atsakus lemia mano veiksmai. Šitaip žmogus mokosi.
Taip elgdamasis nesusipainiosi ir negalėsi manyti, kad viskas priklauso nuo tavęs paties arba nuo aplinkos. Tu sujungsi kartu visas tris sudedamąsias dalis: save, grupę ir Kūrėją, ir nukreipsi teisinga kryptimi – Aukščiausiosios jėgos, priklausomybės nuo Jo. Vėliau pradėsi aiškintis, kaip tu kreipiesi – ar tavo kreipimasis naudingas sau, ar artimui ar Kūrėjui? Taip palaipsniui vyksta aiškinamasis kelyje.

Iš 2011 m. gegužės 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas, kur prasidedi tu

Apsauga nuo visų bėdų

Būk su Kūrėju įžūlesnis

Komentarų nėra