Laimei, gimėme tokioje pereinamojoje epochoje, kai po daugiamilijardžių istorinių procesų, įvykusių mūsų Visatoje ir Žemėje, atsidūrėme bifurkaciniame persilaužimo iš praeities į ateitį taške, kai būtent mes privalome pereiti iš egoistinės, individualios, diskretinės sistemos į altruistinę, integralią, analoginę sistemą.
Visose praėjusiose kartose egzistavome egoistiniame nore, veikdami tiesiogiai kiekvienas dėl savęs. O dabar, veikiami gamtos, esame priversti suvokti, kad dėl savo būsimo egzistavimo privalome visiškai pakeisti ir požiūrį, ir veiksmus šiame pasaulyje.
Kadangi žmonija tampa visuotinai susijusi, negalime toliau veikti kiekvienas individualiai, kadangi tuo vis tiek sau kenksime. Su kiekviena diena ši nauja bendro integralaus ryšio sistema vis labiau atsiskleidžia visiems ir jau tampa akivaizdi tūkstančiams žmonių pasaulyje.
Kabalos moksle nespėliojame, o iš tiesų studijuojame šią sistemą: kokiu būdu sukurta kita, vadinamojo dvasinio lygmens, į kurį turi pakilti visa žmonija jau mūsų laikais, sistema. Tarp kitko, studijuojame ne tik pačią sistemą, tačiau ir jos suvokimo metodiką – kokiu būdu į ją pakilti, nelaukiant, kol gamta, kaip įprasta, pradės mus stumti iš nugaros.
Juk ankstesniais vystymosi etapais gamta mus stūmė, vien vystydama mūsų egoizmą. Mums būdavo pridedama šiek tiek egoizmo ir mes bėgdavome į priekį, stengdamiesi kažkuo jį užpildyti. Pajusdavome dar šiek tiek egoizmo ir bėgdavome į kitą pusę, ieškodami naujo pripildymo.
Taip zigzagais stūmėmės pirmyn ir kūrėme visuomenę, auklėjimo sistemą, šeimą, gimdėme vaikus, kūrėme valstybes, technologiją, pramonę ir t. t. Ir visa tai –  tik dėl besivystančio egoizmo, kuris mus vyte vijo ieškoti naujų malonumų.
Pastaruoju metu ryškėja problema – egoizmas mūsų daugiau nebestumia. Vietoje to mus draugėn spaudžia mums atsiskleidžianti integrali sistema, integrali gamta, kuri verčia jungtis, kad galėtume toliau egzistuoti.
T. y. ir technologija, ir šeima, ir mūsų visuomeniniai santykiai, politika, valstybės, mokyklos – viskas, kas bebūtų, viskas, kas vyksta, staiga nustoja veikti, todėl kad su savo senaisiais egoistiniais siekiais nebegalime toliau veikti atsiveriančiame pasaulyje – kitoje sistemoje, visuotinio tarpusavio ryšio sistemoje. O mes į ją įeiname su mūsų praeities veiksmais, su mūsų praeities poveikiais, su mūsų įpročiais, įstatymais, visuomeniniais ryšiais.
Mes patenkame į visiškai kitą sistemą. Turime turėti visai kitą požiūrį į pasaulį negu turime šiandien, negu įpareigoja pasaulis. Vadinasi, mums reikia su savimi kažką daryti. Ką? Štai to dar neišmokome. Kaip susijungti tarpusavyje, kad susiderintume su pasauliui – šito mes kol kas nežinome.
Kaip pasiekti šį ryšį, kaip kartu įtikinti save, kad jis būtinas? Nors logiškai šiandien tai supranta daugelis žmonių, tačiau šio klausimo sprendimas vis dar nerastas. Taigi šiandien mes su jumis esame tokiame perėjime iš žemesnės pakopos į aukštesnę.
Tai nėra paprastas perėjimas iš vieno darinio į kitą, iš vieno technologinio lygio į kitą, kaip buvo praeityje. Dabar mes su jumis išgyvename kokybinį perėjimą, o ne kiekybinį.
Kokybinis šuolis – tai ne šiaip mūsų gyvenimo, santykių tarp mūsų kokybės pasikeitimas, bet visiškas pasikeitimas visko, kas buvo anksčiau. Pasaulis turi tapti visiškai kitoks. Štai mūsų rūpestis.
Pasaulis juk tampa kitoks ir artinasi prie mūsų, o mes dar nežinome, kaip teisingai jį suvokti, dar esame ankstesnėje ideologijoje, sąmonėje, suvokime, tarsi būtume patekę į nesuprantamą erdvę ir todėl niekaip negalime joje teisingai veikti.
Todėl mūsų neteisingi veiksmai, visos mūsų ankstesnės nuostatos šiandien patiria vadinamąją krizę. Tikėkimės, kad greitai suprasime, kaip turime pasikeisti.
Kabalos mokslas kalba apie tai. Tikiuosi, kad jis padės ne tik mums, bet visiems žmonėms Žemėje, ir mes tą pasieksime.

Iš 2011 m. liepos 17 d. virtualiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

„Apvalus pasaulis“

Naujojo pasaulio abėcėlė

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu