rašykite
prenumeruokite
2011-08-5 
Vienas iš populiariausių naujienų tinklalapių rusų kalba Izraelyje „Cursor“ paskelbė gerą mano mokinio straipsnį apie svarbius įvykius Izraelyje, priežastis ir sprendimo galimybes.
Izraelio vasara – reali grėsmė
Nepasitenkinimo banga, užplūdusi šalį, plauna dumblą nuo socialinio sutarimo mechanizmų ir apnuogina rūdis, dėl kurių jie vis dažniau užsikerta. Protestai, išsilieję iš interneto į gatves, užklupo Izraelio valdžią ir parodė, kaip lengva smogti visai šaliai.
Kai į demonstracijas savanoriškai išeina dešimtys tūkstančių žmonių, tenka pripažinti akivaizdų dalyką: žmonėms įsiskaudėjo. Bet tai nieko ir nestebina, išskyrus valdžią ir Izraelio centrinio banko valdytoją. Dar kartą įsitikinome, kad mūsų valdžia, kaip ir visos kitos, galbūt ir rūpinasi valstybės problemomis, bet kažkaip pamiršta liaudies bėdas.
Iš tikrųjų dabartiniai įvykiai gali lemti tolimesnį visos šalies egzistavimą. Nuoširdūs ir teisingi žmonių reikalavimai – tik dalis bendro paveikslo. Jie visiškai suprantami ir paaiškinami. Savaip teisūs ir gydytojai, ir studentai, ir mamos. Tačiau atkreipkite dėmesį: ne jie sukėlė maištą. Be to, sunkiausia neturtingiesiems sluoksniams, tačiau kirtis dedamas ant vadinamosios vidurinės klasės, kurios teises akiplėšiškai remia kiauliškasis kapitalizmas.
Iš dalies taip, tačiau tik iš dalies. Tikrovė sudėtingesnė. Nagi, išsiaiškinkime, kas vyksta.
Visų pirma, niekas neįvyksta savaime. Šiuolaikinėje epochoje už kiekvieno masinio judėjimo slepiasi specialiosios technologijos. Nelengva per tokį trumpą laiką patraukti paskui save tokią masę žmonių ir išvesti juos į gatves. Tačiau tai puikiai įvykdyta. Kas įvykdė? Štai keletas faktų.
Vienas iš protestų iniciatorių – advokatas Eldadas Janivas, teisininkas, kuriam tikrai neblogai sekasi, žinomas visoje šalyje. Tarp kitko, jis buvo vienas iš judėjimo „Nacionaliniai kairieji“ įsteigėjų.
Palapinių pirkimą finansavo „Naujasis fondas“, ypač kairiųjų pažiūrų organizacija, gaunanti pinigų iš JAV. Tarp jos rėmėjų esantis Fordo fondas (JAV) ir Džordžo Soroso fondas (JAV) yra labai nepalankūs Izraeliui.
Visi dešinieji deputatai buvo gėdingai išvejami iš palapinių miestelio, kai tuo tarpu kairieji priimami daugiau nei palankiai.
Remiantis nepatvirtinta informacija, organizatoriams padeda Ronas Verberis – profesionalus kairiųjų pažiūrų politikos konsultantas, daug metų palaikantis draugiškus santykius su partija „Avoda“, buvęs sionistinių organizacijų Amerikoje aktyvistas.
Serdža Popovičius, vienas iš organizacijos CANVAS lyderių, buvęs serbų revoliucionierius ir revoliucijos eksporto specialistas, atvirai prieš kameras prisipažįsta, kad jo „firma“ dirbo su 37 šalimis ir surengė penkias sėkmingas revoliucijas dar iki „arabiško pavasario“.
Sąrašas tik ilgės, pažada jis. Kaip būtinus atributus Popovičius pamini dalyvių grupinį solidarumą, fizinį petys į petį pojūtį, vienodus drabužius, vienijantį dainavimą, būgnus, uždegantį ritmą, švilpimą, muziką ir linksmybių atmosferą.
Dėl viso to žmonėms atrodo tarsi jie išėjo į meilės paradą. Visiškai atsitiktinai visą šį menamą puikumą matome ir Izraelio gatvėse. Apie savo metodus ir laimėjimus Popovičius ganėtinai oficialiai pasisakė gerbiamai Kolumbijos universiteto (JAV) auditorijai.
Šiomis dienomis paaiškėjo, kad akcijos organizatoriai iki pat paskutinės minutės nebuvo pasirengę kalbėtis su valdžia ir kategoriškai atsisakė suformuluoti konkrečių reikalavimų sąrašą. Jie protestavo tiesiog dėl protesto, priversdami sumišti net profsąjungos pirmininką Oferą Einą, kuris pareiškė, kad neketina į šį reikalą painioti politikos. Studentų lyderiai irgi atsiribojo nuo tokios pozicijos.
Ko gi siekia tie, kurie užvirė košę? Kur veda tai ten, tai šen pasigirstantys kvietimai visuotiniam streikui, raginimai masiškai atsisakyti kreditinių kortelių ir bankų paslaugų, atšaukti valstybės biudžetą kaip neaktualų? Trumpalaikėje perspektyvoje tai gresia rinkimais, o ilgalaikėje – šalies sugriovimu.
Teisingo, politiškai neangažuoto protesto metu šalys sėdasi prie derybų stalo. Kitokios formos tiesiog nėra. Ultimatumai, o juo labiau išdidūs spjūviai nepriimtini. Net profsąjungų streikai, paralyžiuojantys visą šalį, vykdomi pagal griežtas taisykles ir griežtose ribose. Jie niekada nesiekia griaunančių tikslų.
Tačiau dabartinę bangą sukėlė žmonės, turintys šiek tiek kitų interesų. Todėl visiems, kurie prisijungė prie protesto su geriausiais ketinimais, reikia saugotis, kad netaptų žaisliukais suinteresuotųjų grupių rankose, nes jų pradėtas darbas destruktyvus iš esmės.
Socialinis destabilizavimas verste verčia priimti populistinius sprendimus, o jie nukreips tuo pačiu keliu, kuriuo jau ėjo Graikija. Turint omenyje tarptautinę būklę, egzistuoja reali arabiškojo scenarijaus grėsmė, kuri triguba kombinacija įtraukia šalį į chaosą.
Kodėl įvyko taip, kad padėtis Izraelyje įsisiūbuoja kaip tik tuo metu, kai beviltiškai bandoma neleisti pasiskelbti palestiniečių valstybei? Straipsnyje „Gelbėkite Izraelį!“ (http://www.mk.ru/politics/article/2011/07/08/604285-spasite-izrail.html), paskelbtame tinklalapyje „Maskvos komjaunuolis“, Eduardas Topolis rašo apie tai, kad amerikiečių politika atvirai užėmė proarabiškas pozicijas. Prezidentas B. Obama oficialiai pareiškė apie būtinybę Izraeliui grįžti prie 1967 m. sienų ir atšaukti savo žodžių neketina.
„Rugsėjį, tai yra iškart po vasaros atostogų, – rašo Topolis, – įvyks eilinė JTO sesija, kurioje balsų dauguma jau seniai priklauso musulmoniškosioms šalims. Suprasdamos, kad dabar JAV neblokuos prieš Izraelį nukreiptų rezoliucijų, šios šalys jau ruošia būsimą JTO sprendimą dėl Palestinos valstybės pripažinimo… Na, o priėmus tokią rezoliuciją, bet kokia agresija prieš Izraelį taps teisėta. Ir svarbiausia – neišvengiama, nes Izraelis, ginamas JAV, ir Izraelis, kurį JAV apleido, kaip sakoma, du labai skirtingi dalykai.“
O kuo tuo metu užsiimsime mes? „Kotedžu“ ir hipotekos teismais?
Įvykiai gali pradėti vystytis pagal baisų scenarijų, nes tas, kuris juos įgyvendina ir nukreipia, turi ilgalaikių planų, jo nesustabdys šalies sunaikinimas. Žmonėms reikia pabusti ir pamatyti, kad jie yra užhipnotizuoti šio plačiajai publikai surengto festivalio. Masės pajuto azartą, jie įkvėpti ir, galbūt, apakinti savo jėgos. Taip ir žmogus, krentantis nuo stogo, jaučia saldų skrydžio pojūtį.
Tikslūs uždaviniai nekeliami, vietoje to reikalavimai politizuojami. Bendra nuotaika krypsta į naikinimą. Suprantama, kažkas už to slepiasi. Net vienijimasis, apie kurį kalba protestuotojai, neturi realaus pagrindo. Juk vienybė negali būti naikinanti, mes vienijamės ne tam, kad kažką palaužtume. Tikrosios vienybės jėga – kurianti.
Manau, visi esame solidarūs su žmonėmis, kurie pateikia teisingus reikalavimus valdžiai. Tačiau, iš esmės, jie nežino, kas jais manipuliuoja. Tuo tarpu dabartiniai protestai jau inicijuoti, o iniciatorių planai siekia labai toli, net iki visos šalies išardymo. Ir tam pradžią duoda JAV.
Labai gaila, kad amerikiečių elitas su prezidentu Obama priešakyje taip stengiasi išspręsti savo problemas. Tačiau žydai – protinga tauta. Mes greitai suprantame, kas mumis manipuliuoja, o žinojimas šiuo atveju – didelė jėga. Teisingas situacijos įvertinimas padės protesto dalyviams pasirinkti geriausią strategiją, nekeliančią grėsmės šalies saugumui, o atvirkščiai, stiprinančią ją.
Pirmiausiai jiems reikia susivienyti, atsijoti iš savo gretų tuos, kurie siekia anapus Atlanto esančių strategų sukurptų politinių tikslų. Negalime tikėtis sėkmės vien dėl to, kad, nuversime vieną valdžią dėl kitos ir papurtysime parlamentą eiliniais arba neeiliniais rinkimais. Tai nieko neduos. Matome, kaip visas pasaulis bando kažką ta linkme daryti ir pralaimi.
Reikia aiškiai atskirti tuos, kurie reikalauja vienybės, kainų mažinimo, darbo sąlygų gerinimo, nuo tų, kurie manipuliuoja protesto banga, norėdami pasėti griūtį ir chaosą.
Jėgos, tampančios už virvučių, nesutinka su jokiais pasiūlymais, pasirengusios eiti iki galo. Jie vis didins įtampą, atsisakydami visų pasiūlymų. Pirmiausia, jie nori nuversti valdžią, o po to ir visą šalį. Tai ta pati programa, kuri jau veikia kitose regiono šalyse. Tokius bandymus būtina rauti iš šaknų.
Na, o tada reikia užsiimti socialinėmis problemomis. Jos irgi toli gražu ne atsitiktinės ir, suprantama, neišsisprendžia ranka mostelėjus. Realios permainos įvyks tada, kai pasikeis pats žmogus, kai žmonės užmegs kitokį tarpusavio ryšį, kitokius santykius.
Valdžia nėra visagalė. Ji imsis kai kurių veiksmų, tačiau net nespėsime pajausti jų sukelto efekto, nes už kampo mūsų laukia naujos, daug rimtesnės problemos.
Dabartinėmis sąlygomis protestuotojų šūkiai apie lygybę, vienybę, abipusį rūpestį, laidavimą įgyja naują prasmę. Problemų sprendimas slypi liaudies, o ne valdžios pasikeitime. Nesutinkame su neteisybe ir socialine nelygybe, tačiau tai nereiškia, kad turime griauti valstybės pagrindus. Bet kokia revoliucija – tai visada griovimas ir kritimas, po kurio, gali būti, seks kilimas.
Taisytis reikia ne valdžiai, o pačiai visuomenei, o visuomenė – tai mes. Valdžią reikia spausti, kad ji pagal savo galimybes taisytų padėtį, bet pagrindinė mūsų užduotis – keisti liaudies požiūrį. Šiandien jau ne taip sudėtinga suprasti, kad susivienydama ji įgyja naujų jėgų, ir tik jos suteiks norimą gerovę.
Šiandieninių problemų sprendimas jau ne valdžios rankose. Tai rodo ilga krizė Europoje, kreditų našta JAV. Pasaulis atsidūrė pereinamajame etape, tačiau dar neaptiko naujų metodų ir stengiasi taikyti senuosius, kurie daugiau neveikia. Pavienių jėga, kiek turtų jie beturėtų, pasiduoda integralios sistemos galiai.
Demonstrantų naudai galima pasakyti, kad jie daug kalba apie vienybę. Tai kur problema? Norite vienybės – junkitės. Nejaugi valstybė mums draudžia gyventi meilėje ir santarvėje? Valdžia nelemia socialinių tarpusavio santykių kokybės. Ji gali sumažinti mokestį (tam tikrose ribose) vienai ar kitai prekei, kad lengviau ją nusipirktume. Tačiau ar ji suteiks visuomenei vienybės dvasią?
Todėl kiekvienas, dalyvaujantis proteste, turi tiksliai apsibrėžti savo tikslą. Negalima pasiduoti jausmams, negalima apsvaigus rengti nesutarimų festivalį. Tokiu atveju tavimi kažkas manipuliuoja, tikėdamasis stambaus laimikio, ir tikslas jo pražūtingas. Taigi, neverta eiti į kovą užmerktomis akimis.
Kas dėl eilinių užduočių, spręsti jas reikia tiksliai ir su išmanymu, o ne kaip rūke, atsisakant iš anksto bet kokių sprendimų. Sugriovę valdžią, nieko nelaimėsime, išskyrus tai, kad padėsime kitiems užimti jos kėdes. Glaudžiai susijusiame pasaulyje vienintelė galimybė pagerinti padėtį – integracija. Supraskime patys, kad vienybė tarp mūsų yra svarbiausia. Pažvelkime faktams į akis ir įženkime į bendrą ratą. Tačiau įženkime sąmoningai, suprasdami, kas vyksta, vietoj to, kad aklai lyg banda eitume su bendra srove.
Nelygybė, kalbant apie pajamas, ir kitos problemos – tai jau pasekmė. Jei žmonės pasikeis – pasikeis ir visa kita. Kiekvienas iš mūsų – visuomenės dalis, visi kartu mes ir esame visuomenė. Tuomet iš ko reikalaujame pokyčių? Iš politikų?? Iš tikrųjų sėkmė priklauso nuo mūsų pačių, nuo ryšio tarp mūsų stiprumo. Reikia tik žengti pirmuosius žingsnius tikrosios, vidinės tarpusavio lygybės link.
Tarp demonstrantų yra tai suprantančių ir apie tai kalbančių žmonių. Tačiau procesą valdo jėgos, nusiteikusios piktybiškai ir dėl savų interesų pasiruošusios bet kam. Jų specializacija – apsimestinė vienybė, kuriai, esant reikalui, gali per trumpą laiką paskirti dešimtis milijonų dolerių. Jiems dirba ekonomistai, religiniai veikėjai, strategai, analitikų grupės. Jų metodai lankstūs ir efektyvūs, o jų nešama žala kartais siaubinga.
Taigi, vertinti reikia ne pagal žodžius, o pagal tikslą. Mūsų protestas skirtas ne šalies griovimui, o jos gerovei. Dėl to verta išeiti į gatves.
Olegas Chlebnikovas, laikraštis „Vieningas pasaulis“
Komentarų nėra 
